A. Dudavičius: tėvynė – kur kas daugiau nei maisto produktų krepšelis

Šiandien, keliaudamas per mokyklas ir susitikdamas su mokiniais, esu priverstas nustebti dėl jų supratimo apie tėvynę. Tėvynė jiems, pasakysiu apibendrintai, siejasi tik su maisto produktų krepšeliu, t.y. tapatinama tik su kasdieniniais poreikiais – pavalgyti, pramogauti. Dažniausiai jauniems žmonėms užtenka žinoti, kaip jie gyvena šiandien, o kaip po metų ar dešimties – nėra svarbu. Tačiau, pabendravęs su tų mokinių mokytojais, supratau, jog ir jie galvoja panašiai, ir jų mintys siejasi tik su materialiais dalykais. Todėl visai nenuostabu, kad jauni žmonės iš Lietuvos išvažiuoja nė nesuvokdami, jog važiuodami užsidirbti jie praranda žymiai daugiau nei ten gaudami didelį atlyginimą. Nes tėvynė – tai tavo kalba, papročiai, tave supanti gamta – viskas, kas suteikia galimybę būti savimi, kas leidžia tau jaustis pilnaverčiu žmogumi. Nedaug sutinku mokytojų, kurie gali tinkamai ir įtikinamai auklėti vaikus. Iš jūsų rajono prisimenu Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos direktorės pavaduotoją Virginiją Spitrienę. Esame bendravę, kai prieš kurį laiką lankiausi šioje gimnazijoje. Manau, tokie mokytojai, kurie yra savo mokiniams autoritetas, turėtų stovėti ir prie mokyklos vairo.

Arūnas Dudavičius, atsargos pulkininkas

Autoriaus nuotrauka: 

Komentarai

Ačiū už puikų straipsnį.

Reikia kad vadovus rinktų visuomenė o ne paskirtų ką nori, tada būtų kitaip,

Straipsnis apie nieką,nesupratau ką čia pulkininkas ,,grybauja"

Manau ir mokytojams Virginija yra autoritetas.

Straipsnelis keistokas, tiesmukiškas ir kažkiek žeidžiantis, nes žmonių, suvokiančių kas yra tėvynė, yra gerokai daugiau, negu manote.

Kodėl neminite Jono M.? Žmogus sudorotas gimnazijos d. Ir jos p.

Kokiu pilnaverčiu žmogumi gali jaustis normalus, negeriantis, dirbantis, auginantis vaikus žmogus, kuriam už jo darbą mokamas MMA? Atsipeikėkite, ponai, kasdieniniai poreikiai ir yra: normalus maistas, rūbai ne iš dėvėtų drabužių parduotuvių, apsilankymas teatre, spektakliuose. Nei kalba , nei gamta vaiko nepamaitinsi, neaprengsi ir nesudominsi. O kad gimnazijos vairas ne tose rankose, kuriose turėtų būti - visiškai su jumis sutinku.

pirmiausiai pažiūrėkime kas vadovauja ne tik gimnazijoms. o kas vadovauja švietimo skyriui, kokia to žmogaus praeitis, kuo "kvėpavo" sovietmečiu ir kokį bilietą turėjo? Ar negali rodomas patriotiškumas būti apsimestinis? Sukluskime.