A. Klėjus: investicijos mūsų rajone

Nepamenu, kada paskutinį kartą girdėjome apie tikrąją investiciją Lazdijų rajone, investiciją, kuri mūsų žmonėms būtų sukūrusi darbo vietas, būtų indėlis į rajono biudžetą. Na, nebent viltis, pasiekusi iš Jonui Jagminui priklausančio kooperatyvo „Agroves Group“, kuris kartu su partneriais iš Lenkijos buvo pradėjęs statyti inkubatorių. Spėjo pasidžiaugti tik rajono vadovas: „Manau, kad mūsų krašto ūkininkai greit patikės, jog auginti dedekles vištas jiems naudinga ir imsis šios veiklos“, - vylėsi Lazdijų rajono meras Artūras Margelis, besidžiaugiantis, kad rajone atsiras ir naujų darbo vietų, ir naujų galimybių užsidirbti ūkininkams“. Jau kažkur girdėtos džiaugsmo frazės, juk panašiai buvo kalbama ir apie mėsinių galvijų aubrakų invaziją ir sėkmingą verslą.
Bet pradžioje gal ne apie tai norėtųsi pakalbėti. Ar iš tikrųjų mūsų rajonas yra jau toks smerktinas investicijoms? Aišku, siekiant tapti patraukliems, pirmiausia reiktų apsivalyti, susitvarkyti savo rajono ūkį, turimą turtą, paruošti investicijoms dirvą. Šiandien, užmetus akį 10 km spinduliu, matosi apleisti buvę Akmenių, Galinių užkardų pastatai, kurie jau visiškai praradę ne tik estetinę, bet ir konstrukcinę vertę. Nesuprantama, kokių investicijų taip užleisti pastatai dar gali sulaukti. Nebent būti pavyzdys neūkiškumo, apsileidimo.
Nedžiugina ir naujausias nekilnojamojo turto įsigijimas - VSAT buvę pastatai Dumblio kaime, kurie tiesiog buvo prašyte išprašyti iš Valstybinio turto banko, deklaruojant, kad jie išties yra labai reikalingi vietos bei rajono bendruomenei. Apmaudu. Ir kada gi supras vadovai, kad gyvenvietės už rajono centro ribų jau seniai praradę plėtrą, kad europinis globalizacijos procesas skatina tik gyventojų mažėjimą rajono centruose ir juo labiau už jo ribų. Kad bendruomenei reikalingi mažesni, kompaktiškesni pastatai. Kad tokiems pastatams reikalinga idėja, politinė valia, reikalingi partneriai, net ir valstybiniai partneriai, siekiant tinkamai išnaudoti valstybinį turtą.
Tačiau ir beviltiškoje padėtyje dalį apleistų, neprižiūrimų patalpų būtų galima sėkmingai panaudoti socialinio būsto plėtrai, nes žmonių, laukiančių socialnio būsto eilėje ar gyvenančių ypač sunkiomis sąlygomis, yra išties labai daug. Dar dirbdamas savivaldybėje ne kartą siūliau merui daugiabutį pastatą Janaslavo kaime pritaikyti socialiniams būstams. Ką ten pritaikyti, ten bereikia tik minimalaus remonto ir dalis šeimų, laukiančių socialinio būsto, galėtų gyventi idealiomis sąlygomis ir turėti sodą ar kelias lysves daržui, nes, prieš išsikraustant pasieniečių šeimoms, pastatas buvo suremontuotas, pakeistas stogas. Graudu žiūrėti, kaip tušti butai yra pasmerkti nykti, o socialinio būsto laukiantys žmonės gyvena barakuose tiesiogine žodžio prasme. Tačiau asmeniniai interesai jau per dažnai viršija visuomeninius, pamirštama, kad tiesiogiai renkami vadovai turi dirbti ir atstovauti rajono žmonėms, nesivadovauti vien asmeniniais interesais. Apmaudu, bet tokių pavyzdžių rajone yra apstu.
Sugrįžkime prie investicijų. Vietinė valdžia kaip prioritetą investicijoms mūsų rajone pozicionuoja žemės ūkį ir turizmą. Neturime kitos aiškios rajono specializacijos, kurios dėka galėtume kurti darbo vietas, papildyti biudžetą. Siekiant uždirbti ir sukurti darbo vietas turizmo srityje yra menkos galimybės, juk nesame viena iš pietų šalies regiono dalis, kur užsienio turistai plauktų srautais. Žemės ūkis negali džiaugtis derlingomis žemėmis, galimybe užauginti didelius kiekius žemės ūkio produkcijos. Vartant ekonomikos forumus matyti, kad inžinerinės pramonės revoliucijos pikas bus pasiektas 2025 m. ir šioje situacijoje Lietuva daugiausia uždirba ir uždirbs iš užsienio užsakymų. Aiškiai matyti, kad problemą galima pasiekti tik per užsienio investicijas arba vietinius verslininkus, padedant jiems sėkmingai panaudoti naujausias technologijas, bendraujant ir bendradarbiaujant padėti įgyvendinti perspektyvias idėjas.
Neseniai teko lankytis vienoje iš langų gamyklų Lenkijoje, kurios savininkė yra Danijos bendrovė, šiuo metu sėkmingai investuojanti Marijampolėje. Buvau gerokai nustebintas, nes didelės apimties gamykla pastatyta ir sėkmingai funkcionuoja kaime, kuriame yra vos 110  gyventojų. Tai sugriauna mitą, jog investicijos nėra galimos mažai apgyvendintose teritorijose, mažuose miesteliuose. Ir tai nėra vienintelis pavyzdys. Aišku, norint pasiekti tai, reikia pastangų, tinkamai pristatyti savo rajoną, iškomunikuoti investicijai galimas erdves per susitikimus, viešąsias įstaigas, kurios užsiima užsienio investicijų plėtra Lietuvoje. Ruošti investicijoms patrauklias erdves, kuriant tinkamą susisiekimo infrastruktūrą. Šiuos uždavinius sėkmingai išsprendusi yra Marijampolės savivaldybė, jau ateinančiais metais planuojanti įdarbinti per 200 gyventojų. O penkerių metų laikotarpiu iš investuotojo tikisi iki 1000 naujų darbo vietų. Beje, bendraudamas su dabartiniu administracijos direktoriumi sužinojau, jog tas pats investuotojas bandė užmegzti kontaktą ir su mūsų savivaldybe. Išlieka klausimas: ko mes nepadarėme?
Na, bet mes irgi stengiamės neatsilikti, kiekviename laikraščio numeryje ar elektroninėje erdvėje - vien  vadovo nuotraukos iš įvairių renginių, švenčių, didžiuojamės suremontuotu šaligatviu ar keliu. Ir tik apsidairę aplink suprantame, kad juostelės kirpimas jau seniai yra atgyvena. Tai tiesiog yra ir turi būti kasdieniniai darbai lyg elementarus higienos procesas, kaip mes valomės dantis ar einame į dušą. Šioje vietoje reikalinga strategija - ne kopijuota, bet grįsta idėjomis, išskirtiniais veiksmais ir konkrečiais tikslais. Tai sudėtingas procesas, kurio neišeidamas iš kabineto tikrai neišspręsi. Vykstantys globalizacijos procesai negailestingi, jeigu nesugebėsime adaptuotis prie pokyčių, sukurti ką nors išskirtinio, patrauklaus investicijoms, laukia liūdna ateitis. Dažnai apeliuojame į jaunimą kaip į išsigelbėjimą, šalia to keiksnodami emigraciją, kuri jį čia pat ir atima. Akivaizdu, kad mes jo nesulaikysime, panaši situacija yra visoje Europoje. Atrodo, išugdome, paruošiame puikų jaunimą, tačiau matyti, jog dar nė vienas šimtukininkas nesugrįžo į rajoną. Beveik visada jų gyvenimo laivas atranda uostą didmiestyje. Na, o tendencijos - kaip ir visame pasaulyje: žmonių amžius ir gyvenimo trukmė didėja. Belieka tik stengtis prisitaikyti prie vykstančių pokyčių, ieškoti galimybių ir visiems kartu dirbti.
Rajono vadovui patarimas – organizuoti pusryčius ne tik su moksleiviais, bet ir su verslininkais, ūkininkais. Diskutuoti investicijų, verslo ar ūkio plėtros klausimais bei apie pagalbą verslininkams, ūkininkams.

Audrius Klėjus, buvęs Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktorius