E. Straigytė: ritualai, prietarai ir tradicijos

Kaip prietarai tampa ritualais, o mūsų įpročiai paklūsta prietarams? Prasmės gal reikia ieškoti tradicijose ir jų tęstinume.

Tokia tema sukosi galvoje rudeniui persiritus į antrąją pusę. Gal ją inspiravo artėjančios Vėlinės ir dažnesnis kapinių vaizdinys, gal ji susidėliojo iš kasdienybės akimirkų įvairiose viešose vietose, kur akį dažnai patraukia koks nors vaizdelis iš nepažįstamų žmonių gyvenimo. Kaip ten bebūtų, įstrigo ji taip stipriai, kad mintyse susidėliojo į tekstą.

Jeigu manęs paklaustų, ar aš esu prietaringa, akimirksniu atšaučiau: „Tikrai ne!“ Ir apsimeluočiau... Mat esu save pagavusi ne kartą, kad kažkodėl nevalingai paklūstu tam tikriems įsikalbėjimams ar įpročiams. Juk visada pasilenkiu pakelti po kojomis besimėtančios, kartais purvinos, kažkieno pamestos monetos, nesvarbu, ar ji prekybos centre, ar turguje, ar tiesiog gatvėje voliotųsi. Kažkodėl tikiu, kad jeigu patingėsiu susilenkti dėl vieno menko pinigėlio, tai ir didesni pinigai mane aplenks. Esu pagavusi aplinkinių žvilgsnius, kaip jie žvelgia į tą centų rinkimą: stebisi, svarsto, kartais pašaipiai vypteli. Man tai nesvarbu. 

Ir jau net nekalbu apie tą savo strakaliojimą vietoj, kai kur nors (kavinėje, salėje, parduotuvėje) tenka rasti vietą savo rankinei. Negaliu dėti ant grindų, nes pinigai išeis! Ieškau aukštesnės vietelės, nes kai rankinė be dirželio, per petį persimesti neišeina. Dar vienas prietaras, kuris taip giliai įsikraustė mano galvon, kad jokie protingi argumentai iš ten neiškrapštys. Ar dėl tų prietarų, kurie jau tapo mano mažais ritualais ir įpročiais, aš esu turtingesnė? Nemanau.

Kita vertus, prisijaukinti svetimus įpročius irgi nėra paprasta. Kartais ir neįmanoma. Pamenu, teko vaikščioti po Vilniaus senamiestį su žinomu karikatūristu Jonu Varnu. Jis aukšto ūgio, visada originaliai apsirengęs, žodžiu, impozantiška asmenybė. Eidamas gatve jis ramiausiai sustoja prie šiukšlės, ją pakelia ir neša iki šiukšlių dėžės. Taip pasielgia keliskart, o į mano klausiamą žvilgsnį atsako trumpai: „Man nesunku pasilenkt, o kartu ir pasportuoju.“ Aišku, giliai viduje jis turi norą, kad tų šiukšlių nebūtų, kad gal susigės tie šiukšlintojai ir daugiau taip nesielgs. Pamėginau ir aš, tiesa, viena eidama, pasekti Jono pavyzdžiu ir pakelti kokią šiukšlę. Oi, kaip sunku buvo! Nesakau, kad gėda, bet bjauru tai tikrai: pamaniau, kad svetimas šiukšles galėčiau rinkti tik su pirštinėmis ar kokiu nors krepšeliu „ginkluota“.

O įpročiai ar gali mumyse išauginti žvėrį? Kartais tikrai taip.

Metams bėgant atsiranda vis daugiau įpročių, kurie pamažu virsta savotiškais ritualais. Štai Lazdijuose pastaruoju metu vis užsuku pažioplinėti į „Pepco“. Patinka erdvi ir tvarkinga parduotuvė, mandagios pardavėjos, gražiai išdėliotos prekės. Kaskart sau leidžiu išleisti iki 20 eurų visokiems mieliems interjero daiktams ar šiaip niekučiams. Taip išpildau sau duotus „įžadus“: dirbu, kad uždirbčiau, o pinigus skiriu ne vien būtinoms išlaidoms, bet ir pasilepinimui. Juk sau daug ką draudžiant ir vien kažkam svarbiam taupant nepatirsi gyvenimo džiaugsmo... Tačiau visada save kontroliuoju, kad neprisipirkčiau nereikalingų daiktų, kurie po to tik rinksis kampuose, rinks dulkes ir primins spontanišką elgesį. 

Anąkart būtent šioje parduotuvėje užkalbinau mergaitę, atėjusią su močiute. Negalėjau abejingai klausyti, kaip ta maža panelytė su jau užaugintu didžiuliu vartotojos apetitu visaip puola savo artimą žmogų, reikalaudama kažkokio pirkinio. Neabejoju, tą pirkimo įprotį jai jau įskiepijo tėvai. O ši moteris ramiai ir mandagiai vis aiškino anūkei, kad tas daiktas jai visai nereikalingas. Paklausiau mažosios, ar ji myli savo močiutę ir kodėl tuomet su ja taip nemandagiai bendrauja. Nutilo mergaitė, galvą nuleido, gal net truputį susigėdo. Ir esu dėkinga tai moteriai, kuri leido pasikalbėti ir nepuolė draskyti man akių, gindama savo anūkę. Mat ir į tokias situacijas esu patekusi, kai bendravimo ir, tikėtina, socialinių įgūdžių stokojantys suaugusieji tampa tikrais žvėrimis, puolančiais ginti savo neklaužadų, su kuriais ką tik patys nesusitvarkė.

Visokiose miestų ir miestelių šventėse visada sustoju prie tų stalų, ant kurių sudėlioti vietinių ar atvykusių žmonių rankdarbiai. Ilgai renkuosi, bet būtinai ką nors nuperku, nes labai noriu padėti kiekvienam amatininkui. Tuose rankdarbiuose tiek šilumos, tiek gerumo sudėta! Jiems neprilygs jokios masinei gamybai skirtos, trumpalaikei madai pataikaujančios prekės. O kiek dvasinio palaikymo, meilės sudėta tuose austiniuose divonuose, giminės moterų siuvinėtose ar nertose staltiesėse, servetėlėse... Jeigu jų neišdalijome, neišmėtėme, dar galime pasigėrėti ir pamąstyti, ką gavome ir ką praradome, ko buvome mokyti ir ko mokome savo atžalas.

Aš pati neturiu laiko rankdarbiams, bet kiekvieną rudenį jo randu obuolienėms virti. Obuolius nulupu, tuomet smulkiai supjaustau, palaikau cukraus patale, o tada jau verdu. Kartais dar pagardinu cinamonu ar gvazdikėliais, tuomet obuolienė tinka ir prie mėsos. Senas receptas, kuriam reikia kruopštumo, laiko ir užsispyrimo. Akivaizdu, kad obuolienių niekam nereikia, nes daug kas vengia cukraus, kiti patys visokias uogienes ar džemus gamina. Tas mano užsispyrimas gaminti niekam nereikalingus pagardus yra lyg meditacija man pačiai. Bet tampa džiaugsmu ir kitiems, kai obuolienės stiklainiuką nusinešu į svečius. Dar šis įprotis yra tarsi tradicija, kurią pradėjo mano mama, o jai iškeliavus perėmiau aš. Juk mylimus žmones atminti galima įvairiausiais būdais.

O šią savaitę dar vis driekiasi nematomos gijos, jungiančios mus su iškeliavusiais artimaisiais. Vėlinių rimtis ir mirgančių švieselių spingsulės tarsi sujungė du pasaulius, ir tikrai ne vienam savaitgaliui. Juk laikantis tradicijų dar sugrįšime po savaitės ar dviejų prie artimųjų kapų, kad nurinktume žvakes. Tik aš jau paskubėjau ir padariau tai anksčiau, bet gal tai nėra labai peiktinas poelgis.

Galvoju apie tai, kad šį mėnesį visi mes, artimųjų kapelius dažniau lankantieji, trumpam pamirštame save ir susimąstome apie protėvius, jų žemiškus gyvenimus ir paliktus ženklus. Stebime datas, prisimename įvykius, atrandame sutapimų ir pasikartojimų... Nustembame, pasakome tai vieni kitiems, kol yra kam sakyti, kol tai atrodo keista ar svarbu, nes rytoj vėl būsime kas sau ir su visai kitomis mintimis...

O linkėdami išėjusiems ramaus poilsio nebyliai prašome jų apsaugos sau. Tikime ne vien Dievo valia, bet ir savo protėvių galiomis. Aš tikiu, kad labiau sekasi tiems, kurie brangių artimųjų poilsio vietoje palieka ne tik žvakelę, bet ir darnos aurą. Ir nebylų pažadą − tęsti tradicijas.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-11-06)