E. Straigytė: čia, kur ganom savo avis...

Rugpjūtis atėjo gražus ir kupinas visokio gėrio. Atnešė saulėtų dienų, švystelėjo lietaus, o kai kur pagrūmojo griausmais. Danguje vis suka ratus gandrai, mokantys savo vaikus skraidyti, ir tik įgudusi akis atskirs, kas sklendžia virš kiemo – senbuviai ar jau jų jaunėliai. O važiuojant per Avižienius net nepajunti, kaip perjungi žemesnę pavarą: kone kiekvienas elektros stulpas vainikuotas gandralizdžiu, o juose – vis kitoks veiksmas, tai tik dairaisi ir gėriesi... Jau, ko gero, bus galima statyti rodykles prie pagrindinių kelių su nuoroda į „Gandrų koloniją“ ir populiarinti dar vieną lankytiną vietą mūsų rajone.

Pirmą mėnesio šeštadienį prie Metelio nutūpė „Baltasis kiras“, o su šios grupės muzika gražiai nuskambėjo ir prasmingi Lazdijų krašto jaunimo apdovanojimai. Kitądien šurmulys persikėlė į Veisiejus, kur visą dieną vyko Veisiejų parapijos 500-ojo jubiliejaus renginiai. Atrodė, kad net Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčios varpas, nepaliaujantis skaičiuoti bėgantį laiką ir kiekvieną mielą dieną vis pranešantis valandas skambiais dūžiais, tądien aidėjo iškilmingiau.

Pilnutėlėje bažnyčioje susibūrė ne tik vietiniai gyventojai ar atvykusieji iš kitų rajono vietovių, bet ir Veisiejų „ateiviai“. Aš ir pati, beje, jiems priklausau. Nuolat gyvename Vilniuje ar kitame mieste, o čia ilsimės arba „matuojamės“ būsimo gyvenimo, to, kuris jau bus arti saulėlydžio, privalumus, jaukinamės vietą ir žmones. Mano pažįstamų ratas šiame miestelyje irgi pamažu pildosi: jau yra su kuo ir pasilabinti, ir pakleketuoti.

Bažnytinei procesijai sugrįžus vidun dairausi lyg gervė kaklą iškėlusi ir pirmiausia ieškau pažįstamų veidų, o jau po to „skenuoju“, kokia gi ta Veisiejų parapijos bendruomenė – sena ar apyjaunė, akiai įprasta ar visai neatpažįstama. Netoliese įsitaisę keletas senų moterėlių, gražiai apsirengusių, giedrais veidais, kas su lazdele, o kas į dukros pašonę besiremiančios. Dairausi ir jau nerandu tų žilagalvių su skepetomis (taip sakydavo senosios dzūkės, ne skarelė, o skepeta). Bėgantys metai ir besikeičiantys laikai jas tarsi nupūtė, o gal tiesiog pakeitė jų galvos apdarus į skrybėles ar nertas kepuraites.

O aš savo prisiminimuose iš vaikystės ir paauglystės regiu daug senų moterų, galvas apsigobusių skarele. Mano močiutė Anelė irgi turėjo ne vieną skepetaitę: vienas ryšėdavo namuose, o kitos buvo šventinės, skirtos tik į bažnyčią ar pas daktarą. Vienplaukė retai būdavo, vis su skarele, kurios mazgą rišdavo po kaklu, o po to vis pataisydavo, kad tik toji nenuslinktų nuo galvos.

Veisiejų parapijoje dar nematau (ir ačiū Dievui) nė vienos merginos ar moters su musulmoniška skara. Tokių dar nėra tarp miestelio naujakurių. Atvirai pasakius, man ir vienos musulmonės per akis... Mat jau pora metų, kai vienoje darbovietėje susitinku su bendradarbe, kuri dėl meilės musulmonui (o gal ir jam reikalaujant) pakeitė savo tikėjimą. Taip lenkaitė katalikė Blanka tapo musulmone, kuri ir mūsų kolektyve nejučia pradėjo skleisti kitos, mums visai svetimos, kultūros ženklus. Bendradarbių įprotis pavaišinti kolegas skanėstais asmeninių švenčių proga staiga pasipildė vaišėmis po ramadano (musulmonams įprasto, mėnesį trunkančio pasninko). Niekas tų vaišių nepaniekino, niekas ir jos, jau kitatikės, nesmerkė, tačiau pokytį pajutome visi. Kaip žinia, tolerancija išsiugdoma, o po to ji jau tampa svarbiu pokyčiu visuomenei. Tolerancija negyvuoja vakuume, ji nėra tarsi gražiai įpakuotas mėtinis saldainis, kurį išlukštenai, nurijai ir pamiršai. Popierėliai lieka. O jie tampa šiukšlėmis arba ženklais.

Šiais metais vienoje Vilniaus mokykloje man teko savo akimis matyti dviejų berniukų konfliktą, kuris prasidėjo užgauliais žodžiais, o įsiplieskė akimirksniu taip stipriai, kad aš peštukus vos išskyriau. Pikti buvo abu ir kalti abu, bet tik vienas iš jų su įniršiu metė frazę: „Aš atsinešiu peilį ir visus papjausiu!“ Informavau atsakingus mokyklos specialistus. Po to sužinojau, kad grasintojui buvo skirtas namų mokymas, mat jis iš tiesų tą peilį vienądien atsinešė į pamokas... Nereikia nutylėti ir to fakto, kad berniukas yra iš šeimos, atvykusios į mūsų šalį, o jo tėvas yra musulmonų bendruomenės narys. Ir jokiu būdu nereikia manyti, kad šis atvejis apibūdina visus kito tikėjimo žmones. Aš nekurstau neapykantos, esu tolerantiška. Save apibūdinu kaip geraširdę, bet atsargią, o kartu ir akylą bei mąstančią stebėtoją. 

Ar tolerancija gali pražudyti? Manau, taip. Kaip, beje, ir pernelyg didelė empatija. Gal prieš šešerius metus vaikštinėjau su dukra po Kiolną. Prie pat įspūdingo grožio katedros vakarėjant buvo baugu, nes aplink zujo vien tamsesnės odos vaikinai ir vyrai, jau įsijautę į vietinių vaidmenį, bet nemandagūs, įžūlūs ir tikrai pavojingi. „Nežiūrėk į juos“, – sakiau dukrai ir aiškinau, kad jie atvirą žvilgsnį gali suprasti kaip ženklą elgtis laisviau. Šiandien jau faktais pagrįstas teiginys, kad Angelos Merkel atverti vartai kitatikiams migrantams padarė Vokietiją nesaugią patiems vokiečiams. 

Dar vienas pavyzdys: nevaldoma jėga ir įtūžiu pažymėtas antplūdis į Ispanijai priklausančią Seutą Šiaurės Afrikoje, kai ten suplūdo apie 60 tūkst. marokiečių. Beveik visi jie jau sugrąžinti į Maroką, bet manoma, kad pusantro tūkstančio tikrai liko Ispanijos teritorijoje. Gal esama ir geriečių tarp tų atvykėlių, tačiau aš labiau linkusi pasikliauti savo patirtimi ir liaudies išmintimi. O čia labai tiktų posakis: įleisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips. 

Neseniai vėl atsiverčiau ir antrąkart perskaičiau Paulo Coelho „Alchemiką“. Tikrai verta vėl nueiti tą kelią su piemeniu Santjagu ir jo avimis, ieškant tiesos, gyvenimo prasmės, paslėpto lobio bei atsakymų į svarbius klausimus. Tegul ir šį tekstą sustiprina citata iš minėtos knygos: „Tai, kas atsitiko kartą, gali ir nebepasikartoti niekuomet. Tačiau tai, kas atsitiko du kartus, tikriausiai pasikartos ir trečiąjį.“

Manau, kiekvienas iš mūsų turėtų apsvarstyti ir surasti savo atsakymus, kokioje visuomenėje ir bendruomenėje norėtume gyventi. O tada nelikti vien tik pasyviu stebėtoju ar nuolatiniu oponentu saviems kraštiečiams ar ne tokiai valdžiai. Juk tikrai taiklus ir prasmingas buvo praėjusį sekmadienį per jubiliejines parapijos iškilmes Lazdijų rajono merės Ausmos Miškinienės ištartas palinkėjimas: „... kad kuo daugiau mūsų mintyse ir kasdienybėje būtų „Ačiū Dievui“ ir kuo mažiau „Dieve, padėk“. Ir Veisiejų parapijos palyginimas su ramybės uostu nebus vien tušti žodžiai, jeigu kiekvienas čia gyvenantis ramiai ir išmintingai ganys savo avis. 

O po avių įvaizdžiu telpa viskas: mūsų mintys ir darbai, mūsų santykiai su artimaisiais ir kaimynais, mūsų suvokimas apie tai, kaip atrodo šio laikmečio vilkai, nuo kurių turime apsaugoti savąją bandą. 

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-08-07)