E. Straigytė: regimybės, kurios gali tapti tikrove

Atostogos dovanoja ne tik naujų patirčių, bet netikėtai iššaukia iš praeities ir tai, kas atrodė seniai pamiršta. Pamenu, kadaise dirbdama laikraščio redakcijoje kone prieš kiekvienas atostogas pasvajodavau, kaip gera būtų išlėkti prie ežero ar jūros bent dienele anksčiau, bet tai buvo neįmanoma, nes straipsnius reikėjo palikti redaktoriui ant stalo paskirtu laiku, o visko iš anksto juk neprirašysi. Jokio interneto tuomet nebuvo, ir net įsivaizduoti negalėjome, kad ateis tokie laikai, kai ne tik tekstus bus galima perduoti akimirksniu bet kokiais atstumais, bet ir garso įrašai bei nuotraukos tilps telefone. Ir siųsti juos bus įmanoma taip neįtikėtinai patogiai.

Tad šį tekstą „Lazdijų žvaigždei“ siunčiu net ne iš Lietuvos. Atostogaudama Kretos saloje, Graikijoje, rašau tai, ką buvau sumaniusi šiam numeriui, ką kurį laiką stebėjau ir kas galvoje susigulėjo. Ir susiję tai su turizmu. Kai rytoj vyksiu pasidairyti po nuostabųjį Santorinį, apsirengsiu marškinėlius su briedžiu – Lazdijų simboliu. 

Gražus tas mūsų didžiaragis žvėris, todėl originalus ir juo papuoštas drabužis. Regiu gimtojo miesto pavadinimą, ant jo ragų nešamą arba kur nors prie kanopos dailiomis raidėmis išraitytą. Tiesa, tik vaizduotėje, nes ant marškinėlių (juos, beje, gavau gimtadienio proga ir labai džiūgavau) Lazdijų užrašo nėra. Gaila, kad tokį išskirtinį, lazdijiečiams mielą, o ir turistui tinkamą suvenyrą nesugalvota „paturbinti“ žodžiu, kuriančiu pridėtinę vertę miestui.

Bet užtat kaip nuostabiai lazdijiečiams pavyko tą patį briedžio simbolį „įdarbinti“ tarpmiestinių maršrutų autobusuose. Sutikti tokį viešąjį transportą kelyje – tikras malonumas. O mums, lazdijiečiams, ir pasididžiavimas.

Kai privilios tie mūsų briedžiai būrius turistų, bus apmaudu, kad Lazdijuose teturime du viešbutukus – „Gojų“ ir svečių namus „Simona“, o Seirijuose ir Veisiejuose neturime nė vieno (pastarajame miestelyje buvę svečių namai šiuo metu neatrodo labai gyvybingi). Aišku, yra keliasdešimt kaimo turizmo sodybų, išsibarsčiusių po visą rajoną, o didesni miestai irgi ne už šimto kilometrų – per gerą pusvalandį pasieksi ir Alytų, ir Druskininkus ar Marijampolę. Bet, kaip žinia, kitur apsistoję svečiai ten ir pinigus paliks: valgys, pramogaus, kažką nusipirks... Jeigu vietiniai turizmo centrai mokės ir norės tuos atvykėlius ilgiau sulaikyti, užpils visokiais pasiūlymais, ką nuostabaus galima ir ten pamatyti, ir, žiūrėk, apie Lazdijų kraštą galvojusiųjų, jį pamatyti norėjusiųjų neliks nė kvapo...

Štai Druskininkų meras Ričardas Malinauskas, socialiniame tinkle „Facebook“ turintis 19 tūkst. stebėtojų, neseniai kvietė miesto svečius būtinai apsilankyti legendiniame garlaivyje, kuriame jau atidaryta kavinė „Kiauras denis“, o dar prieš keletą dienų džiaugėsi, kad Vilniaus alėjoje jau pastatyta antroji skulptūra „Dvyniai“, sukurta pagal M. K. Čiurlionio paveikslų ciklą „Zodiakas“.  

Ir nesakykit, kad nesmagu gurkšnoti kavutę ant Nemuno besisupančiame garlaivyje arba nesinori pamatyti tą nuostabią panoramą, kuri atsiveria prieš akis, pakilus į dar vieną naują kavinę padebesyse, irgi Druskininkuose, „Snow arenos“ viešbučio 12-ame aukšte. Buvau, žavėjausi, ir liko patys geriausi įspūdžiai. Maloniai nustebino draugiškos kainos, puikus aptarnavimas, išties gardus maistas. O apie vaizdus nėra ko net pasakoti, nes juos būtina patirti patiems.

Pamenu, kaip prieš kažkiek metų mano bičiuliai, pažįstami iš kitų miestų važiavo į Veisiejus, kad pasigėrėtų spalvotu muzikiniu fontanu. Tada daugelis apgailestavo, kaip gera būtų dar pasilikti miestelyje, jei greta atsirastų padori kavinė. Atsirado, ir ne tik kad padori, o ir puiki – restoranas „Liepų ratas“ išpildo net ir išrankių lankytojų lūkesčius. Jis kuria didelę pridėtinę vertę Veisiejams, kaip ir ta mažutė sendaikčių krautuvėlė centre arba didieji ketvirtadienio turgūs. Beje, kai buvo nupirktas senojo pašto pastatas, laukiu nesulaukiu, kada naujasis savininkas imsis rekonstrukcijos. Gal čia atsiras nauja puiki erdvė miesto svečiams?

Regiu ir dar daugiau nuostabių vietų savo pamėgtame mieste. Kažkur parke vėjas sūpuoja dailias medines sūpuokles, kažkur, gal Žvejų gatvėje, koks nors vietinis drožia medines žuveles ir anteles (juk antys yra ir miesto herbe), o kaimynas gal prekiauja dūmu kvepiančia žuvim. Ir, aišku, miesto bibliotekoje turistas gali, lyg koks senas knygrišys, susirišti bloknotą, apvilkti jį odiniu viršeliu, o gal ir užantspauduoti spaudu su antelėmis ir užrašu „Veisiejai“. Visa įranga bibliotekoje yra, tereikia tų, kurie ją naudotų ir turizmo reikmėms. Juk projektai parašomi, pinigai gaunami (ir po to dar uždirbami), o mieste tikrai pakaktų sumanių ir motyvuotų veisiejiečių. 

Kol aš garsiai svajoju, yra ir daugiau apie įvairias galimybes mąstančių. Juk ne iš piršto laužiamos kalbos, kai kas nors kur nors ima ir prabyla, kad žmonių vis mažiau nedideliuose rajonuose, savivaldybių per daug, o išlaidos vietinei valdžiai išlaikyti – nesuvokiamos ir nepamatuotos. Kai mažosios savivaldybės „kris“, mūsų rajonas tikrai netaps neliečiamu. Alytui, Druskininkams bus labiausiai po ranka. 
Įsivaizduokim, ką iš mūsų nuostabių miestelių – Veisiejų, Seirijų, Metelių – gali išspausti sumanus šeimininkas... 

O kol kas aš stebiu, kaip keičiasi Leipalingis, buvęs mūsų, o tapęs Druskininkų. Vien susisiekimas ką reiškia vietiniams gyventojams, kai gali dažnai vietiniu transportu nusigauti į Druskininkus. Kai ten atsiras nauja koncertų salė su kino teatru, kai užvirs kultūrinis gyvenimas, bus gera gyventi net ir šiame mažame miestelyje. Nors jau ir dabar Leipalingio dvare esama puikių renginių. Sumanaus Druskininkų savivaldybės vadovo iniciatyva prie Avirio atsiras ir visiems prieinama poilsiavietė. 

Belaukiant tradicinio Lazdijų rajono renginio „Metelio banga“, kuris visuomet pritraukdavo į Metelius minią žmonių (išskyrus praėjusiais metais vykusį festivalį, kuris buvo mokamas, o bilietas netgi labai brangus), norisi tikėti, kad mūsų savivaldybės valdžia jau nusileido ant žemės. Renginio organizatoriai pernai „patikrino“ vietinių kišenes, įsitikino, kad kol negali pasiūlyti žmonėms darbo vietų, nėra ko ieškoti ir šlamančiųjų. Jeigu vėl bus pasukta komercine kryptimi, vadinasi, tiek merei, tiek savivaldybės tarybai nusispjaut, kaip ten tie gyventojai Meteliuose ir aplink... O kai jau pradedi spjaudyti, greitai ir pats apsispjauni. 

Orai labai nepastovūs dabar, vyriausybė trumpalaikė, laikai neramūs, pokyčių daug... O žmonių mažai, bet jie akyli. Tiesa, per visokias švietimo reformas visaip stengiamasi nuo jaunumės žmones bukinti, kad tik lengviau būtų juos valdyti. Bet kol mes domimės ir suvokiame, kas tikra, o kas tik regimybės, turime galimybių išlikti.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-07-03)