90-ies sulaukusios Rudaminos mokyklos mokytojos B. Griškelienės prisiminimuose – nuostabūs mokyklos laikai ir skaudi pokario metų vaikystė

Tvirtesnės ir nuoširdesnės bendrystės nei ta, kuri per ilgus darbo metus užsimezga mokytojų kolektyvuose, ko gero, nerasime. Net tuomet, kai jie išeina užtarnauto poilsio, išvyksta dirbti į kitas mokyklas, kitus miestus, tie ryšiai nenutrūksta. Ilgai vienoje mokykloje dirbę mokytojai tampa kaip giminės – vieni kitus aplanko, dažnai susiskambina. Nes pakalbėti mokytojai visuomet turi apie ką.  O jau prisiminimų apie buvusius darbo metus, buvusius kolegas nors vežimu vežk. 

Mokytojos jubiliejų prisiminė būrys kolegių ir mokinių

Puikiausias tokios gražios bendrystės įrodymas – ilgametės Rudaminos mokyklos mokytojos Birutės Griškelienės 90-asis jubiliejus. Nors mokyklos ten jau seniai nėra, ji pakeitė veidą`ir paskirtį, tarnauja kaip amatų ir kultūros centras, čia dirbusių mokytojų atmintis saugo tvyrojusią mokyklos dvasią. Ir prisiminimus apie kolegas. 

Mokytoją garbaus jubiliejaus proga sveikino buvusi mokyklos direktorė Elvyra Bakšienė, mokytoja Stasė Pečiukonienė, Lazdijų socialinių paslaugų centro, kurio paslaugomis mokytoja pastaruoju metu naudojasi, kolektyvas, giminės, buvę mokiniai, vaikai, gausus pažįstamų būrys. B. Griškelienė juokavo, kad sveikintojų delegacijos keliavo visą mėnesį. Ir su visais buvo apie ką pakalbėti, ką prisiminti.  

Savo prisiminimų ji nesutalpintų ir storiausioje knygoje. Pati ji kilusi iš kaimyninės Druskininkų savivaldybės, Kaziulių kaimo. Tačiau visą gyvenimą praleido Rudaminoje, mokydama vietinius vaikus. O jų daug būdavo, prisimena mokytoja. Yra buvę net ir paralelinių klasių. Sunku dabar, kai mokykla uždaryta dėl mokinių stygiaus, patikėti, kad kažkada šioje aštuonmetėje mokykloje mokėsi daugiau nei 300 mokinių...

Visą gyvenimą dėstė du dalykus – matematiką ir lietuvių kalbą

 Mokytoja Birutė Griškelienė papasakojo įdomią savo pedagoginio darbo istoriją. Vidurinę baigė Druskininkuose. Ir kaip geriausia klasės matematikė susiruošė stoti į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti matematikos. Tačiau neįstojo – gal užduoties reikiamai nesuprato ar klaidą dėl jaudulio padarė. Ir gavo matematikos dvejetą. Teko tuomet rinktis mokymo įstaigą. Ir ji pasuko studijuoti pradinių klasių mokytojos specialybės į tuometinę Marijampolės aukštesniąją pedagoginę mokyklą. Dvejus metus po baigimo pradinukus temokė, nes vėl grįžo prie savo pamėgtos matematikos. Tačiau vėlesnėms studijoms Pedagoginiame institute pasirinko... lietuvių kalbą. Taip visą gyvenimą Rudaminos apylinkių vaikus ir mokė dviejų, atrodytų, tokių tolimų vienas nuo kito dalykų – matematikos ir lietuvių kalbos. Ir net stojantiesiems į aukštąsias mokyklas šių dalykų padėdavo pasiruošti. 

Suskaičiavome net penkis gydytojus – jos buvusius mokinius, kurie sėkmingai dirba įvairiose Lietuvos gydymo įstaigose. Tarp jų ir Birutės Griškelienės dukra Rita, kuri pasirinko dirbti Lazdijų ligoninėje ir gyventi Lazdijuose. 

„Buvo daug vaikų, kurie kad ir nelabai gerai mokėsi, bet buvo atsakingi. Ir gyvenime vėliau daug pasiekė, sukūrė savo verslus. O kitiems nelabai pasisekė – mokėsi tik penketais (tuo metu – aukščiausiais balais), buvo stropūs, o gyvena tik šiaip sau, specialybes kuklias pasirinko, gyvenimas jų nekaip susiklostė“, – pasakoja mokytoja. 

Pamena, dar anksčiau, kai dažniau į viešumą išeidavo, ne vienas buvęs mokinys ją tiesiog gatvėje užkalbindavo. Tačiau ji visų ir neatpažindavusi – tiek daug jų per ilgus darbo metus yra mokiusi. 

Pensinio amžiaus pagal to meto įstatymus sulaukė būdama 55-erių. Tačiau mokyklos nepaliko. Ne tik mokyklos direktoriai, kurių Birutė Girškelienė pergyveno ne vieną, bet ir pats Švietimo skyriaus vedėjas vis kalbindavo dar pasilikti, padirbėti. Todėl ir išdirbo ji iki 72-ejų metų. Paliko gražią prisiminimų žymę ne tik mokinių širdyse, bet ir miestelio istorijoje. Jos iniciatyva ir rankomis Rudaminos miestelio centre įkurtas Rudaminos istorijos ir buities muziejus, kuriame ne vienas eksponatas iš Birutės Griškelienės gimtųjų namų Kaziuliuose, giminių ir artimųjų atiduoti dzūkiškos buities rakandai. Jos ranka dar užrašyti eksponatų pavadinimai, padaryti daiktų aprašymai. 

Iki šiol bendrauja su savo mokine

Šiuo metu mokytoja Birutė Griškelienė gyvena dukros Ritos namuose, kur yra atidžiai prižiūrima. O kasdienėje buityje jai padeda tvarkytis Lazdijų socialinių paslaugų centro darbuotoja Aldona Mickevičienė. Aldona – buvusi jos mokinė, iki šiol gyvenanti Rudaminoje. Tad abiem yra apie ką pakalbėti: apie buvusius mokyklos draugus, mokinių išdaigas, nuotykius.  

Mokytojos pamokose, prisimena A. Mickevičienė, būdavo drausmė ir mes jos bijojom. Niekuomet nešaukė, bet užteko tik žvilgsnio, kad klasėje taptų tylu. Ir dabar Aldona į Birutę Griškelienę visuomet kreipiasi tik „mokytoja“. Sako, niekuomet neišdrįstų pavadinti kitaip. O ir nereikia. Puikūs jų abiejų santykiai kasdienoje yra psichologinis stimulas gerai nuotaikai. Net tomis dienomis, kai sveikata ima ir sustreikuoja. 

Ant žemės laiko prisiminimai

Nekeista, kad ilgiausiai šio jubiliejinio gimtadienio proga kalbėjomės apie sunkią ir be galo skaudžią mokytojos Birutės Griškelienės vaikystę, kuri, žiauriais pokario metais prabėgusi Kaziulių kaime, po girią išsibarsčiusiame, paliko randus visam gyvenimui. 

Birutė Griškelienė ir šiandien su smulkiausiomis detalėmis gali pasakoti apie tą naktį, kai juos, jau sumigusius vaikus, iš miego prikėlė beldimas į duris. Tėvas tuo metu jau buvo miręs, mamos nebuvo. Namuose tebuvo vyresnieji vaikai ir ji, pati mažiausia, tuomet gal kokių trylikos. Girdėjo, kaip vidun įsiveržę vyrai gretimame kambaryje nušovė brolį, taip ir neatsakę į jo klausimą, už ką šaudo. O vėliau – ir seserį. Kitą seserį, miegojusią su ja tame pačiame kambaryje, taip pat nušovė nieko nesakę. Ją pačią už plaukų ištempė iš lovos. Pamena – ji spiegė. Tačiau žudikai nuramino pasakę, kad jos nenušaus, neva ji dar per maža. Gyvi tuomet liko ir dar du broliai, penkiolikos ir šešiolikos metų, kurie tuo metu miegojo už pečiaus ir žudikai jų nepastebėjo. Vėliau Birutė girdėjo kalbant – vaikus sušaudė stribai už pagalbą partizanams. Kokia buvo ta pagalba, ji nežinojo, nes jų namuose nuolat lankėsi ir vieni, ir kiti. Reikalavo tai pieno, tai mėsos, kiaušinių ar samagono...

Šios negandos nepalaužė Birutės. Vyresniosios sesers Onutės, kuri tuomet jau mokytojavo, padedama ji baigė vidurinę, vėliau jau pati savarankiškai skynėsi kelią į gyvenimą ir mokslus. Rudaminoje sukūrė šeimą, užaugino du vaikus – sūnų Edviną ir dukrą Ritą. Paklausta, koks yra jos ilgaamžiškumo receptas, mokytoja sako – visi tie skaudūs išgyvenimai. Tai jie, kiekvieną dieną atkeliaujantys iš atminties, dar laiko ant šios žemės ir neleidžia išeiti...

Danguolė Barauskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-06-05)