V. Žukauskas: žmogaus vertė matuojama jo paliktu gėriu

Tarybos sprendimu šiemet Lazdijų rajono savivaldybės garbės piliečio vardas suteiktas Vytautui Žukauskui – žmogui, kurio iniciatyvos ir kūrybinė energija per daugelį metų tapo neatsiejama Veisiejų kultūrinio gyvenimo dalimi. „Lazdijų žvaigždės“ interviu su iškiliu šio krašto puoselėtoju, įsitikinusiu, jog gražiausi pokyčiai prasideda nuo meilės savo kraštui.

– Jūsų vardas neatsiejamas nuo tarptautinio menininkų plenero „Veisiejų pavasaris“ – esate jo sumanytojas ir organizatorius. Kaip kilo idėja imtis šios kūrybinės veiklos?

– Mano specialybė – piešimo, braižybos ir darbų mokytojas, todėl kūryba visada buvo artima. Mano aplinka taip pat susijusi su menu: vienas brolis yra tapytojas, kitas – dainininkas, tėvelis taip pat tapė, o artimiausi draugai – menininkai, tad viskas klostėsi tarsi savaime. Vis dėlto pagrindinis impulsas surengti pirmąjį plenerą buvo 500 metų Veisiejų jubiliejus, kuriam norėjosi pasiūlyti išskirtinių renginių. Pasiūliau organizuoti plenerą – taip viskas ir prasidėjo.

Toks pleneras kaip „Veisiejų pavasaris“, į kurį susirenka drožėjai, kalviai ir tapytojai, yra vienintelis Lietuvoje. Į trečiąjį plenerą pakvietėme kalvių kalvį Vytautą Jarutį, o jis pasikvietė savo bičiulius – iškilius Lietuvos kalvius. Pripažintų, talentingų kūrėjų dalyvavimas plenerą pakylėjo į aukštą meninį lygį, kurį stengiamės išlaikyti.

– Kas įkvepia Jus nepailstamai kiekvieną pavasarį organizuoti menininkų kūrybines stovyklas?

– Visi Veisiejai man tarsi namai, o savo namus esu įpratęs puošti, todėl viskas vyksta natūraliai, be ypatingų pastangų – ar tai būtų bažnyčia, ar skveras, ar kuri kita vieta. Labai džiaugiuosi, kad pleneras sulaukia stipraus seniūnijos palaikymo – su seniūnu Zenonu Sabaliausku esame viena komanda. Daug paramos sulaukiame ir iš savivaldybės. Kai jauti tokį palaikymą, organizuoti tampa daug lengviau.

26 kartą vykstančiame šių metų plenere dalis sukurtų darbų bus skirta Antano Žmuidzinavičiaus 150-osioms gimimo metinėms paminėti, kita dalis – parapijos 500 metų jubiliejui.

– Ką per daugelį plenerų metų apie žmones ir gyvenimą supratote giliau nei anksčiau?

– Bendraudami su stipriomis asmenybėmis labai dvasiškai augome ne tik mes, organizatoriai – manau, kad ši energija persidavė ir Veisiejų miesteliui bei jo žmonėms. Gimnazija tapo vertingų meno kūrinių galerija. Kai žmones kasdien supa tikras menas, jis tarsi radiacija tyliai dirba savo darbą – keičiasi ne tik vizualinis Veisiejų vaizdas, bet, esu įsitikinęs, ir žmonių mentalitetas.

Susirenka kalviai, tapytojai, drožėjai, o jų bendravimas aplinkiniams yra tikra Dievo dovana. Visada labai laukiame ne tik jų darbų, bet ir pokalbių. Su kiekvienu pleneru dvasiškai augame ir mes.

– Be plenerų organizavimo, kokia dar veikla užpildė Jūsų gyvenimą?

– Kai atvažiavau čia gyventi, nieko nepažinojau ir neturėjau darbo. Tuomet nutiko tarsi stebuklas – mokykloje man pasiūlė darbą pagal specialybę, ir atrodė, kad atsivėrė vartai. Įkūriau vieną pirmųjų jaunimo centrų Alytaus apskrityje, su kuriuo daug nuveikėme keliaudami po įvairias valstybes ir garsindami Veisiejus.

Esu vienas pirmųjų kaimo turizmo organizatorių Lietuvoje, kartu su bendraminčiais įkūręs Kaimo turizmo asociaciją. Organizavau daugybę įvairių stovyklų, suburdavusių savo srities meistrus ir norinčius iš jų mokytis.

– Kas, apžvelgiant nueitą kelią, suteikia didžiausią pilnatvės jausmą?

– Man kiekviena diena labai svarbi. Kartais būna ir išbandymų, tačiau viską priimu kaip likimo dovanas. Su metais atėjo supratimas viską priimti su dėkingumu. Kai tai supranti, viskas gyvenime klostosi daug gražiau.

– Kokį gražiausią pėdsaką šiame gyvenime gali palikti žmogus?

– Manau, kad geras pavyzdys ir pozityvios mintys apie save bei kitus yra gražiausias pėdsakas, kurį žmogus gali palikti.

– Kokias vertybes labiausiai norėtumėte perduoti jaunimui, kuris tęstų Jūsų pradėtą kelią?

– Nereikia, kad visi pultų organizuoti plenerus. Svarbiausia – pozityvus požiūris į gyvenimą ir kiekvieną dieną. Svarbu, kad kiekvienas atrastų savo vietą. Blogų žmonių nėra – yra tik žmonės, kurie nėra savo vietoje.

Mes visi tarsi vienas organizmas, kurio kiekviena dalis atlieka savo darbą – tada ir gimsta didžioji harmonija. Pats svarbiausias dalykas gyvenime yra atrasti savo kelią ir jausti laimę tuo keliu einant, nesvarbu, kuo bebūtum – šlavėju, kepėju ar gydytoju.

– Ko palinkėtumėte Veisiejams, jų žmonėms ir sau?

– Egipto dievai, spręsdami, kur po mirties nusiųsti žmogų – į rojų, pragarą ar skaistyklą, užduodavo du klausimus: ar tavo gyvenimas atnešė tau džiaugsmo ir ar tavo gyvenimas atnešė džiaugsmo kam nors kitam? Visiems ir sau linkiu gyventi taip, kad į abu šiuos klausimus galėtume atsakyti teigiamai.

Daiva Bartkutė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-05-22)