E. Straigytė: apie gražią senatvę ir aižėjančias sielas jaunuose kūnuose

Lankantis fotografijos parodose ar vartant fotoalbumus žvilgsnį visada traukia portretai, ypač senolių. Šie veidai perteikia ne tik metų naštą, bet ir senų žmonių išmintį, patirtį ir kažin kokią paslaptį, tarsi jie jau būtų supratę, kas šiame gyvenime turi prasmę, o kas yra tik paiki niekučiai ar sielos tuštybė.

Jaunas fotografas Kajus vaikštinėja po Vilnių ir fotografuoja senus žmones. Dar juos ir pakalbina, o po to pokalbių ištraukas kartu su portretais publikuoja socialiniuose tinkluose. Taip atradau iš Dzūkijos kilusį Vaclovą, kuris, kone visą gyvenimą praleidęs sostinėje, ir dabar mėgaujasi senamiesčio vaizdais ir šurmuliu. Studijavęs prancūzų kalbą dirbo vertėju: jam teko versti ir knygas, ir filmus. Nesiskundžia ir nesiguodžia, tiesiog mėgaujasi buvimu. O kalbėdamas apie savo jaunystę negaili komplimentų „Seirijų panelėms“, nes, pasak Vaclovo, jos buvo gražiausios.

Man graži ir Julija iš Krokšlio kaimo, esančio pačiame Čepkelių raisto pakrašty. Kai ji Verbų sekmadienį eina ratus aplink Rudnios bažnyčią, kai pasakoja, ką jai reiškianti ši diena ir šventinta verba rankoje, kai gražia dzūkiška šnekta porina apie savo krašto ir protėvių papročius. Jos akys skleidžia šilumą, o veidas nušvinta. O kokie ramūs ir šviečiantys kitų senolių veidai, regimi per Vėlines rodytame kolegės Rūtos reportaže iš Marcinkonių! Kasmet žadu sau būtinai nuvažiuoti ir gyvai pamatyti, išgirsti, kaip atliekamos tos senosios Vėlinių apeigos, kai valandų valandas negęsta ugnelė ir giedamos giesmės, atliekamos senovinės dainos ir raudos... Tie senieji kaimo gyventojai, jau beišeinantys, bet dar vis saugo retas, niekur kitur neišlikusias tradicijas. Tad ir tos senolės man atrodo tarsi bėgančio ir vis kintančio laiko verpėjos, verpiančios ir saugančios trapiausius būties siūlus. 

Žmonės gyvena gerokai ilgiau, daugelis atranda prasmingų ir įdomių veiklų, o kai kurie išdrįsta pakeliui į gyvenimo saulėlydį dar išpildyti kokią nors svajonę ar spontanišką idėją. Mano bičiulė Kristina, kuriai sausį suėjo 75-eri, mokosi italų kalbos, jos vyras Vidmantas darbuojasi su medžiu, nes tik dabar surado tam laiko. Kita gera pažįstama kasryt keliasi ir rieda automobiliu „taksauti“: ji padeda dukros šeimai, kurioje auga penketas vaikų, vežiodama juos iš namų užmiestyje į mokyklą ar būrelius Vilniuje. Jos būtis prasminga, nes pasirinko būti ne dienas stumiančia senjore, o nepakeičiama ir mylima močiute. 

Tokia senatvė graži, nors dabar ji dažniau vadinama amžėjimu. O štai laikmetis, kuriame gyvename, vis labiau aižėja... Jauni žmonės galvas pametę dėl išvaizdos, vis gražinasi ir gražinasi veidus, šukuosenas ar kūno formas. Tik išorinis grožis dar nereiškia, kad žmogus yra harmoninga asmenybė. 

Ieškant informacijos naujienų portaluose, prieš akis vis iššoka menkavertis turinys ir antraštės, kurios turėtų tuoj pat pritraukti skaitančiojo dėmesį ir pavogti jo laiką, skiriamą beverčiam skaitalui. Neskaičiau anksčiau ir dabar neskaitau, ką šįkart nori ištransliuoti nuogalė Oksana su savo jaunu mylimuoju. Bet kaskart pagalvoju apie šių laikų prostituciją. Kas nors, geidžiantis dėmesio ir gal užsakymų pasirodymams ar reklamai, nusirenginėja ir raitosi prieš objektyvą, kad sukurtų tokį turinį, kuris iškart garantuos žiūrimumą ir papildomas pajamas. Portalas, norintis to paties, transliuoja tokius vaizdus, paryškindamas antraštėmis, ir visai nesuka galvos, kad toks turinys demoralizuoja jaunimą, o ypač neigiamai veikia vaikus, kurie jį irgi mato. Juk šios nuotraukos laisvai prieinamos per „Google“, nereikia būti socialiniame tinkle, kad jas pasiektum. 

Ar tokia pozuotoja gali būti vadinama padoria mama, ar teisingiau jau būtų vartoti žodžius „koketė“, „laisvo elgesio moteris“?.. Ar jos sūnus mokykloje vaikšto galvą iškėlęs? Ar visgi turi atsimušinėti nuo įžeidžiančių komentarų, kurie nėra iš piršto laužti. Juk jis nėra kvailas ir mato, kad kitų vaikų mamos viešai neišsirengia iki apatinio trikotažo. Klausimas toms tarnyboms, kurios gauna atlygį iš valstybės kišenės (taigi ir iš mūsų, mokesčių mokėtojų, piniginės): kodėl toks erotinis turinys dar vis nėra pripažintas nederamu ir kodėl tie naujienų portalai, jį publikuojantys ir, tikėtina, užsakantys vis naujas „serijas“, nėra nubausti didžiulėmis baudomis, reikalaujant pašalinti nederamus vaizdus?

Jauno, bręstančio žmogaus požiūrį ir elgsenos modelį formuojame ir mes visi, ne tik šeima. Jeigu toleruojame tai, kas atrodo „neskaniai“ moralės požiūriu, vadinasi, laiminame ir neprieštaraujame, kad tokio turinio būtų ir daugiau. 

O galvodama apie moters, ypač vaikus auginančios motinos, garbę ir padėtį visuomenėje, prisiminiau ir Romain Gary autobiografinio romano „Aušros pažadas“ epizodą. Kai būsimasis rašytojas Romenas prancūzų licėjuje sulaukė bendramokslių pašaipų, kad jo motina buvusi nelabai rimta, ir kai įsiskaudinęs atsuko pašaipūnams nugarą, o parėjęs namo pasiskundė, kaip jam buvo nejauku, motina nepuolė jo guosti ar glėbesčiuoti. Išlaikiusi savo dievinamą sūnų nežinioje iki kito ryto, ji tepasakė norinti vieno − kad kitąkart jį parneštų neštuvuose, jeigu jam teks vėl ginti jos garbę. Ir tai reiškė, kad pasiduodamas jis apkalbas paverčia tiesa. Abejonė visada yra silpnumas, o nepasitikėjimas − pralaimėjimas.

Kadangi turiu lietuvių kalbos ir literatūros pamokų, paprašiau savo aštuntokų perskaityti šią knygą. Man buvo keista, kad minėtojo epizodo jie net nesuprato. Deja, bet šiuolaikiniams jaunuoliams jau tenka aiškinti ir tai, kas yra garbė. Bet apie grožį jie žino daug.

Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-04-03)