R. Sadauskas-Kvietkevičius: nenurašykime senolių – žmogaus tamsumas nėra tiesiogiai susijęs su amžiumi

Savaitgalį persuksime laikrodžius viena valanda į priekį ir vėl be jokios pateisinamos priežasties kankinsimės bei gadinsime sau sveikatą. Mokyklų klasėse žiovaus neišsimiegoję vaikai, biurų darbuotojai palaikys savo žvalumą gerdami daugiau kavos, vairuotojai nuodysis energetiniais gėrimais ir net mano skalikė Zapsė, įpratusi 6 valandą ryto kaukimu pritarti per Lietuvos radiją skambančiai „Tautiškai giesmei“, vargu ar supras, kodėl ta melodija ją žadina neteisingu laiku. O vakarais vartysimės lovose bandydami prisiversti užmigti tokiu laiku, kai žiemą dar žiūrėdavome pamėgto detektyvinio serialo pakartojimą arba mėgstamo stand up komiko pasirodymų įrašus „YouTube“. Visa kančia tik todėl, kad mūsų išrinkti politikai nesugeba susitarti su kolegomis iš kitų Europos šalių ir panaikinti to prakeikto vasaros ir žiemos laiko kaitaliojimo, padėjusio sutaupyti kažkiek patalpų apšvietimui naudojamos elektros energijos tolimais industrinės epochos laikais.

Laikrodžių sukiojimas nėra vienintelė atgyvena, kurios neįmanoma pagrįsti jokiais racionaliais argumentais, bet mes vis tiek laikomės jos įsikibę tarsi paveldėto seno baldo, kuris užima pusę kambario, bet netelpa pro duris išnešti. Be to, tai primena, kaip vaikystėje, bėgdamas pro jį, užkliuvote, griuvote ir įsitaisėte kaktoje guzą, o močiutė numalšino skausmą užkalbėjimu ir pabarstymu šventinta druska.

Pakanka algų, pašalpų ar pensijų mokėjimo dieną praeiti pro bet kurį bankomatą ir pamatysite eilutę žmonių, kurie daro dar mažiau prasmingą veiksmą už pavasarinius ir rudeninius laikrodžių sukiojimus: pasitikrina banko sąskaitos likutį, o tada visus į ją darbdavio arba valstybės pervestus pinigus išsigrynina. Ir atsiskaitinėja popieriniais pinigais bei monetomis parduotuvėse, degalinėse, moka jais už elektrą, telefoną ir atliekų išvežimą ten, kur galėtų atsiskaityti banko kortele be jokių mokesčių už grynųjų pinigų operacijas.

Nesakykite, kad tai kažkaip susiję su amžiumi ir privalėtume leisti dabartiniams pensininkams ramiai užbaigti savo gyvenimą su piniginėse šiugždančiais banknotais, popieriniais laikraščiais, grandinėmis prie būdų prirakintais šunimis, o jau kita karta galės be viso to apsieiti. Tamsumas nėra tiesiogiai susijęs su amžiumi, o jeigu jam pataikausime, tai ir po dabartinių pensininkų mirties prisens naujų, besielgiančių taip pat. Bankai specialiai taip supaprastino savo paslaugas, kad dabar išmokti atsiskaityti kortele ar bankininkystės programėle yra paprasčiau, negu pataikyti šaukštu į burną. Tik dėl pastarojo veiksmo sudėtingumo niekas neskambina į radiją ir nereikalauja teisės valgykloje maitintis kišant savo srėbtuvę į puodą. Nenurašykime senolių, esą jų jau nėra prasmės mokyti naudotis elektroninėmis paslaugomis ir išmaniaisiais įrenginiais. Iš pradžių ne vienas gali priešintis ir gintis, neva jau yra pernelyg senas naujiems įgūdžiams įsiminti. Bet kantriai pamokytas vaikų ar anūkų prisijungti prie elektroninės bankininkystės, parduotuvės lojalumo programos, elektros ir telekomunikacijų paslaugų tiekėjo savitarnos sistemos, paskui ilgai dėkos Dievui, kad turi tokius rūpestingus artimuosius.

Diskutavome apie grynuosius pinigus su kaimynu, kurį aną ketvirtadienį pavežiau iki Veisiejų turgaus. Seniai įpratau į tą grynųjų pinigų karalystę vežtis tik 20 eurų. Šešioms vytintoms dešrelėms ir daržovėms tiek pinigų užtenka, o jeigu spontaniškai nusprendžiu nusipirkti kažką brangesnio – XX a. devintojo dešimtmečio magnetolą, dviratį, seną baldą, juostinį fotoaparatą, tai dar nė vienas pardavėjas neatsisakė gauti užmokestį banko pavedimu.

Kaimyno argumentą, kad grynųjų pinigų būtina turėti atsidėjus dienai X, jeigu kiltų karas, sprogtų Astravo atominė elektrinė arba ilgam sutriktų interneto ryšys, atrėmiau teiginiu, kad su kasdieniais atsiskaitymais grynaisiais pinigais tai nėra susiję. Lagaminas eurų gali ramiai gulėti po lova, stiklainis „užkonservuotų“ pinigų būti užkastas darže. Bet tai yra neliečiamos santaupos juodai dienai, kurių baltomis dienomis neeikvojame sumokėti už šešias alaus skardines ir kilogramą bulvių. O pagirios po daugiadienių išgertuvių tikrai nėra ekstremali situacija.

Santaupų laikymas kojinėje gal ir suteikia jums šiek tiek daugiau ramybės, kad kilus karui bent jau turėsite už ką kuro įsipilti. Tačiau tai paverčia jus lengvu grobiu plėšikams ir telefoniniams sukčiams. Be to, taip laikomi pinigai praranda vertę dėl infliacijos, kuri šiemet, mano nuomone, įsisiautės gerokai labiau, negu prognozuoja ekonomistai, nes kuro kainų brangimas dėl karo Irane sutapo su galimybe atsiimti antrosios pakopos pensijų fonduose sukauptus pinigus.

Dar vienas mitas, galintis kainuoti jums sveikatą, o jūsų augintiniams net ir gyvybę – tikėjimas, kad po šaltos ir sniegingos žiemos gamtoje bus mažiau erkių, nes jos išdvėsė nuo šalčio. Mūsų krašte gyvenančios erkės yra kuo puikiausiai prisitaikiusios peržiemoti po sniegu ir kaip tik dabar, kai pavasario saulė sušildė pievas ir miškus, skuba maitintis. Besniegę šiltą žiemą jos gali būti aktyvios ir sausį ar vasarį, bet parazitų skaičiui orų pokyčiai beveik nedaro įtakos. Todėl žmonės, kuriems nors šiek tiek rūpi jų sveikata, skiepijasi nuo erkinio encefalito. Šiemet kaip tik išplėsta gyventojų amžiaus grupė, kuri skiepijama valstybės lėšomis. Kiekvienas šeimos gydytojas tų vakcinų turi ir mielai jums paaiškins, kokią apsaugą jos suteiks.

Aną rudenį padariau apmaudžią klaidą – neatkreipiau dėmesio, kad mano kalytė Seira išspjovė jai sumaitintą vaistų nuo erkių tabletę. Būtent tą mėnesį, kai vaistų teikiama apsauga neveikė, nusivedžiau ją grybauti. Įsisiurbė užkrėsta erkė ir šunelio gyvybės išgelbėti nepavyko net ir nugabenus į veterinarijos kliniką. Todėl dabar su mumis gyvenanti jauna lietuvių skalikė Zapsė profilaktinį gydymą nuo erkių gauna ypač reguliariai, veterinarė parenka tinkamą dozę pagal jos svorį ir amžių. O kad netektų ir jums lieti graudžių ašarų laidojant savo augintinius, geriau pasimokykite iš mano klaidų, o ne patys jas darykite.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2026-03-27)