Vesterborko stovykla: prisiminti praeitį, kad apsaugotume Europos ateitį
Paslėpta tarp ramių Nyderlandų miškų, Vesterborko stovykla nėra tipiškas paveldo objektas. Čia išlikę tik keletas geležinkelio bėgių ir barakų, o vienintelis pastatas, kuris iš tiesų liudija tą laikmetį ir atrodo šiurpinančiai tikras, tai – SS stovyklos komendanto Alberto Konrado Gemmekerio namas.
Daugiau beveik nieko neliko. Vietoje to – tai atminimo vieta. 1942–1945 m. Vesterborko stovykla veikė kaip tranzitinė stovykla Antrojo pasaulinio karo metu, kurioje buvo laikoma daugiau nei 100 000 žydų, romų ir sinti tautybės žmonių, prieš juos išvežant į naikinimo stovyklas, tokias kaip Aušvicas ir Sobiboras.
Šią istoriją dar labiau liūdina faktas, kad stovykla egzistavo dar iki Vokietijos okupacijos. Kai Antrasis pasaulinis karas prasidėjo Vokietijai užpuolus Lenkiją, Nyderlandai dar buvo neutralūs. Čia prieglobsčio ieškojo daug žydų pabėgėlių, todėl Nyderlandų valdžia pastatė Vesterborką kaip pabėgėlių stovyklą. Kurį laiką tai buvo saugi vieta.
Tačiau, kai naciai okupavo Nyderlandus, stovykla tapo itin patogia jų planams: daug žydų jau buvo sutelkta vienoje vietoje, paruošta deportacijų sistemai. Šiandien Vesterborkas primena, kas nutinka, kai nepaisoma žmogaus orumo ir atimama laisvė.
Pripažinta kaip Europos paveldo ženklo (EHL) vieta, Vesterborko stovykla – ne tik vieta praeičiai prisiminti. Ji aktyviai jungia istorinę atmintį su Europos vertybėmis, kurios išlieka aktualios ir šiandien: žmogaus teisėmis, laisve, demokratija, solidarumu ir pagarba įvairovei.
Vieta apmąstymams ir atsakomybei
Lankantis teritorijoje ir netoliese esančiame muziejuje, dauguma lankytojų tyli.
Jie sustoja prie vagono – tokio pat, kokiais žmonės buvo gabenami į mirtį. Apžiūri senus barakus, kuriuose kaliniai miegojo ant kietų gultų. Stovi priešais Gemmekerio namus, dabar uždengtus stiklu, kad apsaugotų nuo oro sąlygų. Iš čia jis galėjo matyti bėgius, bet užsiiminėjo sodininkyste, rengė vakarėlius, turėjo meilužę. Šios vietos pasakoja ne tik aukų istorijas, bet ir visuomenės, kuri leido įsigalėti sisteminei diskriminacijai, istoriją.
Europos paveldo ženklas pripažįsta Vesterborką ne tik už jo istorinį vaidmenį, bet ir už tai, kaip ši vieta skatina kritiškai mąstyti apie Europos dabartį ir ateitį. Atmintis čia nėra pasyvus prisiminimas – tai atsakomybė: suprasti, kas lėmė tragedijas, ir kaip užkirsti kelią jų pasikartojimui.
„Istorijoje visada yra vykdytojas, stebėtojas ir auka. Tai nesikeičia: taip buvo tada taip yra ir dabar. Bet mes galime mokytis, pavyzdžiui, „kaip tampama vykdytoju?“ Nes Vesterborko komendantas gimė kaip mielas kūdikis, ir daugelis dabartinių vykdytojų gimė kaip mieli kūdikiai. Tad kaip tai nutinka ir kaip užtikrinti, kad šie kūdikiai užaugtų mielais suaugusiais?“
— Bas Kortholt, Vesterborko stovyklos tyrėjas
Šis ryšys tarp istorijos ir atsakomybės įkūnija pagrindinę Europos vertybę – pagarbą žmogaus orumui. Žmogaus orumas įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, tačiau jo prasmė gali atrodyti abstrakti žmonėms, augusiems toli nuo karo ar persekiojimo. Vesterborkas paverčia šią vertybę matoma ir asmeniškai apčiuopiama.
Įtraukiant jaunąją kartą
Vesterborko stovykla – tai ne tik vieta mokyklinėms ekskursijoms ar metinėms minėjimo ceremonijoms. Ji aktyviai skatina dialogą.
Per parodas, edukacinius užsiėmimus ir kūrybinius projektus lankytojai kviečiami ne tik sužinoti, bet ir apmąstyti savo, kaip šiandienos Europos piliečių, vaidmenį.
„Manau, kad labai svarbu įtraukti jaunus žmones į viską, ką darome memoriale. Kviečiame juos įsitraukti asmeniškai, jungiant pasakojimus iš jų gimtųjų miestų ar kitus jiems artimus dalykus, pavyzdžiui, pomėgius.“
— Tessa Bouwman, Vesterborko memorialo skaitmeninė kuratorė
Demokratija ir laisvė, galiausiai, nėra savaime suprantamos. Jos priklauso nuo aktyvios pilietybės – žmonių, žinančių savo teises ir pasirengusių jas ginti. Todėl susitikimai su tokiomis vietomis kaip Vesterborkas yra svarbūs: jie paverčia istoriją iš tolimo pasakojimo į šiandienos sprendimų diskusiją.
Iš vietinės tragedijos – į bendrą Europos paveldą
Nors Vesterborko siaubai vyko Nyderlandų teritorijoje, stovyklos istorija neabejotinai yra europinė. Diskriminacijos, kontrolės ir smurto sistemos, leidusios Vesterborkui egzistuoti, nebuvo apribotos viena šalimi.
Šio objekto įtraukimas į Europos paveldo ženklą primena, kad Europos praeitis yra bendra visiems. Solidarumas – dar viena glaudžiai susijusi vertybė. Vesterborko istorija rodo, kas nutinka, kai solidarumas suyra, kai kaimynai tampa abejingi ir kai visuomenė priima diskriminaciją kaip normą.
Šiandienos Europoje, kur migracijos, tapatybės ir žmogaus teisių klausimai vis dar kelia aistras, šios praeities prisiminimas padeda ugdyti empatiją ir vienybę.
Kodėl atmintis vis dar svarbi
Bendraujant su Vesterborko lankytojais, išryškėja viena mintis: daugelis nustemba, kaip asmeniškai ši istorija paliečia, kai vaikštai tomis vietomis. Skaityti apie Antrąjį pasaulinį karą vadovėlyje – viena. Stovėti ten, kur tai vyko – visai kas kita.
Vienas 18-metis lankytojas reziumavo:
„Europa mato kraštutinių dešiniųjų nacionalizmo augimą, ir atrodo, kad vėl artėjame prie senos idėjos, jog žmonės nėra lygūs. Tai gąsdina.“
Šis suvokimas – kad laisvė ir žmogaus orumas yra ne tik istorijos pamoka, bet ir klausimas, už kurį turime stoti šiandien – galbūt yra svarbiausia žinia, kurią Vesterborko stovykla perduoda Europos jaunimui.
Jaunieji Europos žurnalistai – susipažinkite su autore
Friederike Kroeger
„Visada mylėjau knygas, poeziją ir kalbas. Laikui bėgant pradėjau rašyti savo istorijas ir susidomėjau naujų dalykų tyrinėjimu bei atradimu. Dabar studijuoju žurnalistiką, kur galiu derinti savo pasakojimo aistrą su meile atradimams. Mėgstu keliauti ir visada su savimi turiu knygą, kad ir kur eičiau.“
Daugiau skaitykite: https://youth.europa.eu/news/camp-westerbork-remembering-past-protect-europes-future_en