Vėžaičių dvaras – istorinė vertybė Minijos slėnių apsuptyje

Vėžaičiai – jaukus miestelis Vakarų Lietuvoje, įsikūręs Klaipėdos rajone, šalia vaizdingų Minijos upės slėnių. Pro miestelį vingiuoja keli upeliai – Skinija, Gerdauja ir Žirgupis, kurių gyvybingas tekėjimas iki šiol džiugina vietos gyventojus. Tačiau ne tik gamtos grožis daro šį kraštą ypatingą – Vėžaičių istorija neatsiejama nuo čia stovinčio dvaro, kuris ilgus šimtmečius buvo svarbus kultūrinis, ekonominis ir architektūrinis židinys.

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Vėžaičių miestelis minimas XVI a., o dvaras – nuo XVIII a. pradžios. Net 300 metų Vėžaičių dvaras priklausė grafų Volmerių giminei. Būtent šios šeimos iniciatyva buvo suformuotas architektūrinį, istorinį ir urbanistinį palikimą liudijantis Vėžaičių dvaro ansamblis, kurio dauguma pastatų išlikę nuo XIX a. pabaigos.

Į istorinę dvaro teritoriją veda išlikę dvaro vartai: pietiniai, vadinamieji „baltieji“, ir šiauriniai – „raudonieji“. Šių vartų kolonos tapo miestelio simboliu – jos pavaizduotos ir Vėžaičių herbe. Dvaro kompleksui priklausė ne tik reprezentaciniai pastatai, bet ir ūkiniai statiniai: spirito varykla (bravoras), arklidės, karvidė, svirnas, sargybinė, koplytėlė, net jėgerio namas.

Ypač išskirtinis objektas – XIX a. pab. pastatyta dvaro sodybos koplytėlė, kurią savo vyro grafo Edvardo Volmerio atminimui pastatė jo žmona Marija Gorskytė-Volmerienė. Pasakojama, kad būtent šioje vietoje 1883 m. grafą mirtinai subadė jautis. Tai – viena iš jautriausių ir autentiškiausių dvaro istorijos detalių.

Vėžaičiai garsėja ir viena seniausių Telšių vyskupijos medinių bažnyčių – Šv. Kazimiero bažnyčia, kurią 1784 m. pastatė grafas Kazimieras Volmeris. Ši bažnyčia tapo ne tik tikėjimo, bet ir bendruomenės dvasinio gyvenimo centru.

Ne mažiau svarbus ir parkas, supantis dvaro pastatus. Jo teritorija buvo rekonstruota XX a. viduryje, o 1986 m. paskelbta vietinės reikšmės gamtos paminklu. Parkas įrengtas vakarinėje miestelio dalyje, prie Skinijos upelio. Jame – mišrus želdynų planavimas: saviti medžių deriniai, dekoratyviniai krūmai, natūrali slėnio topografija. Terasos skiria parko aukštumas ir žemumas, o pagrindinė alėja vingiuoja Skinijos pakrante. Be vietinių rūšių medžių – liepų, beržų, šermukšnių, čia auga ir dygiosios eglės, vakarinės tujos, raudonieji ąžuolai, klevai, uosiai, vinkšnos, kaštonai. Kadaise per parką į dvarą vedė tanki liepų alėja – šiandien ji išlikusi tik iš dalies.

Tarp dvaro pastatų vienas reikšmingiausių – spirito varykla, arba bravoras. Šis mūrinis pastatas, statytas XIX a. pradžioje Leonardo Volmerio iniciatyva, buvo vienas pagrindinių ūkinių komplekso objektų. Čia gaminta degtinė tiekta net keturioms karčemoms. Bravoras rekonstruotas 1965 m., o nuo 2016 m. pradėtas restauruoti pagal architektų A. Kinderienės ir J. Tilviko projektus. 2019 m. vienas iš bravoro pastatų buvo pritaikytas socialinėms reikmėms – čia įsikūrė šiuolaikiniai senelių globos namai „Senjorų dvaras“, teikiantys ilgalaikę ir trumpalaikę globą.

Kultūrinį gyvenimą Vėžaičiuose palaiko ir kitas dvaro pastatas – buvusios arklidės. Statytos 1908 m., jos atspindi neogotikinį stilių, pasižymi simetrišku tūriu ir kampiniu akcentu. XX a. 9-ajame dešimtmetyje arklidės restauruotos (projekto autoriai – architektė A. Meškauskienė ir konstruktorius P. Ramonas), ir jose įsikūrė „Vėžaičių kultūros centras“. Čia vyksta parodos, šokio repeticijos, koncertai bei renginiai. Taip pat čia veikia Klaipėdos rajono savivaldybės J. Lankučio viešosios bibliotekos filialas.

Netoli pietinių vartų esantis jėgerio namas taip pat buvo prikeltas naujam gyvenimui – jis restauruotas privačių savininkų lėšomis ir saugo autentiką bei dvaro atmosferą.

Šiuo metu dedamos pastangos atkurti kitus dvaro komplekso statinius ir pritaikyti visą teritoriją pažintinio bei ekologinio turizmo reikmėms. Parko erdvėse vyksta įvairūs kultūriniai renginiai, o vienas svarbiausių – tradicinė Oninių šventė, kuri Vėžaičiuose švenčiama nuo 1914 metų.

Vėžaičių dvaras – tai ne tik architektūrinis ir istorinis paveldas, bet ir gyvas vietos bendruomenės kultūrinio gyvenimo centras. Jis jungia praeities didybę su šiandienos poreikiais – tiek kultūriniais, tiek socialiniais. Čia išsaugota istorinė atmintis, puoselėjama gamta ir skleidžiasi bendruomeniškumas. Šis kampelis – tikras lobis tiek vietiniams, tiek svečiams, ieškantiems autentikos, ramybės ir įkvėpimo.

„Europos Pulso“ inf.

www.europospulsas.lt