E. Straigytė: apie parduotas vasaras ir gelbėjimosi ratą
Liepai persiritus per vidurvasarį jau pradedu pastebėti, koks žvaigždėtas dangus, kaip siūruoja javų laukai ir nuo vaisių svyra vaismedžiai. Dar visas mėnuo vasaros! Dar daug dienų prasmingo buvimo, pripildyto ir veiklos, ir gero laiko. O būnant sodyboje net ir per atostogas visokių darbų darbelių apstu − tik sukis. Bet užtat koks smagumas vakare susėsti su artimaisiais ar draugais ir tiesiog kalbėtis. Įsižiūrėti vieniems į kitus, trumpam panirti į kito gyvenimą, rasti jautrų žodį ar pačiam išgirsti, keistis mintimis ir patarimais. Ir „pagauti“ krintančią žvaigždę, į dangų paleidžiant savąją svajonę...
Vieną tokį vakarą kalbant su giminaičiais apie darbą ir atlygį, bėgančius metus ir sveikatą, netikėtai atėjo mintis, kad aš pati jau dirbu daugybę dienų. Nuo studentiškų metų, kai sudariau pirmąją darbo sutartį ir ketverius metus darbavausi valytoja tuometiniame Lietuvos rašytojų memorialiniame muziejuje, po to ėmiausi profesinės veiklos, o dar vėliau ir kitokių darbų, iki dabar sukaupiau beveik 40 metų darbo stažą. Pasikapsčiusi atmintyje atrandu ir moksleiviškas vasaras, kai abi su sese mėnesį dirbdavome darbo ir poilsio stovykloje, o tada dar ir pionierių stovykloje. Pastarąjį darbą, kiek pamenu, mama gaudavo per pažintis, mums jis buvo didžiulė paspirtis. O ir malonumas, nes stovykla veikė nuostabioje vietoje, Kauknoryje, kur buvo ir ežeras panosėje, ir miškas aplink, dar ir diskotekos vakarais. Atrodė, kad tas darbas pats nusidirba – tokia svaigi ta jaunystė. Ir atlygis už darbą mums, moksleivėms, buvo tikras turtas.
Anądien Lazdijuose, degalinėje „Circle K“, šnekučiavomės su čia dirbančia Emilija. Sparčiai už prekystalio besisukanti mergina spėja atlikti visas užduotis ir nesiskundžia, kad jų tikrai nemažai. „O ar daug tų lengvų darbų? Kiekvienas darbas sunkus“, – dalijasi mintimis. Darbuojasi čia jau antrą vasarą, atlygiu labai patenkinta. Abiturientė svajoja apie studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, ten mokytųsi pilotavimo. Labai tikiuosi, kad jai pasiseks.
Kyštelėjusi nosį į parduotuvę pačiame Lazdijų centre sutikau dar vieną darbu besidžiaugiančią merginą. Alina jau pirmakursė, studijuoja veterinarijos specialybę, kuri buvo pirmasis jos pasirinkimas. Įsidarbino čia pagal Jaunimo užimtumo vasarą ir integracijos į darbo rinką programą, bet tik mėnesiui, nes šios darbo vietos labai laukia ir kita mergina. O Alina mielai padirbėtų ir rugpjūtį, tik kad tų darbų Lazdijuose labai maža. Štai netoliese esančioje parduotuvėje „Aibė“, kaip sužinojau, vasarai priimtas tik vienas vaikinukas, nes daugiau talkininkų tiesiog nereikia.
Aiškindamasi darbdavių poziciją pakalbinau Veisiejuose įsikūrusio restorano „Liepų ratas“ bendraturtę ir direktorę Alą Morkevičienę. Ji sakė, kad dabar pagal minėtąją programą įdarbintos dvi studentės, viena yra veisiejietė, kita važinėja iš Lazdijų (viena iš merginų čia dirba jau antrą vasarą). Pasak restorano vadovės, tokie darbuotojai, kuriems tinka trumpalaikės darbo sutartys, labai praverčia vasarą, nes būtent šiuo metu restorane padaugėja klientų, užsakymų. „Todėl studentai mums labai tinka. O kitam žmogui, ieškančiam nuolatinio darbo, nelabai turime ką pasiūlyti. Senjorų nedirba, bet yra viena vyresnio amžiaus moteris, ji − virtuvės darbininkė. Mes labai patenkinti jaunimo įdarbinimo programa, nes ji mums palengvina mokesčių naštą, o jauni darbuotojai suteikia kolektyvui ne tik entuziazmo, bet ir grožio“, – džiugiai pasakojo A. Morkevičienė ir dėkojo už pakalbinimą.
2025 m. iš Lazdijų savivaldybės biudžeto minėtajai programai buvo planuota skirti 35 tūkst. eurų (tai tik 5 tūkst. Eur mažiau, negu planuota Alytaus mieste), o skirta netgi daugiau – 38 500 Eur. Pasak Sandros Černeckaitės, savivaldybės jaunimo reikalų koordinatorės, Lazdijų savivaldybėje Jaunimo užimtumo vasarą ir integracijos į darbo rinką programos finansavimas kasmet tik auga, ir tai labai džiugina: „Kasmet sulaukiame ir naujų darbdavių, o jaunimo susidomėjimas irgi pastebimai didesnis. Tarp aktyviausių darbdavių, siūlančių darbo vietas jaunimui, galima paminėti tokias įmones kaip „Jurkeda“, „Allora“ (valdanti Lazdijų piceriją), E. Jurkevičiaus IĮ.“ Na, o į siūlomas darbo vietas (šios programos rėmuose) gali pretenduoti tiek moksleiviai, tiek ir studentai nuo 14 iki 29 metų amžiaus. Tiesa, darbdaviai dažniau gali pasiūlyti darbą šešiolikmečiams ir vyresniems.
Šioje vietoje derėtų atkreipti dėmesį į vieną svarbų aspektą, susijusį ne su darbu, bet su rinkimais ir rinkėjo amžiaus cenzu. Kaip žinia, mūsų šalyje, kaip ir daugelyje demokratinių valstybių, rinkimų teisės amžiaus cenzas yra 18 metų visuose nacionaliniuose rinkimuose (Seimo, Prezidento, Europos Parlamento, referendumų).
Tačiau jau kurį laiką Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, aktyviai vyksta diskusijos ir yra pateiktos įstatymų iniciatyvos dėl balsavimo amžiaus cenzo sumažinimo iki 16 metų (jei ne visuose iškart, tai bent savivaldos rinkimuose). Nors yra manančių, jog šešiolikmečiai abejingi kone viskam, kas vyksta aplink juos, nes domisi tik turiniu socialiniuose tinkluose, tačiau tai tikrai neperteikia argumentuoto ir įvairiapusio požiūrio, kurį turi brandžiau mąstantys piliečiai. Juk jaunas žmogus dabar subręsta gerokai anksčiau, dažnas jau turi ir banko kortelę, į kurią atkeliauja tėvų skirti pinigai. Lengva naudotis tais pinigais, prie kurių nė kiek neprisidėjai, ir visai kitokia pinigo vertė, kai pats jį užsidirbi. Savu prakaitu papildytas supratimas brandina ir jauno piliečio savivoką bei rimtą požiūrį į savivaldą, gyventojo ir vietinės valdžios galios svertus. Be to, esama ir kitokių pliusų: jaunas žmogus pradeda suprasti, kaip veikia darbo rinka, kodėl reikia mokėti mokesčius ir kokia pačios darbo vietos vertė. Išmokstama gerbti tiek padavėju ar pardavėju, tiek pagalbiniu darbininku dirbantį žmogų. Todėl labai svarbu, kad ir vietinių politikų, skirstančių biudžeto pinigėlius, ir darbdavių požiūris į jaunų žmonių galimybes aktyviai dalyvauti darbo rinkoje būtų šiuolaikiškas ir įžvalgus. Senstančioje visuomenėje pats darbas bei iš jo valstybei atskaitomi mokesčiai įgauna vis didesnę vertę.
O tas mūsų vietinis jaunimas, vasarą besidarbuojantis parduotuvėje, degalinėje ar picerijoje, labai kuklus, jeigu palygintume su jaunuoliais, dirbančiais sostinėje, pajūryje ar kitų šalių didmiesčiuose. Mat pastarieji drąsiai ant prekystalio deda ir savo dėžutę su užrašu „Taupau studijoms“ arba „Mano svajonių atostogoms“. Esu ne kartą įmetusi pinigėlį tokiam sumaniam prekiautojui. Pamenu ir pokalbį su savo buvusia studente Daniele, kuri tokiu būdu, prekiaudama vien suvenyrais pajūryje, iš uždarbio ir arbatpinigių per vasarą užsidirbo egzotiškai kelionei.
Kalbant apie keliones atėjo į galvą „Hiperbolės“ dainos motyvas: „Visi jie juda šia žeme, / Vieni čigonų vežime, / Kiti ant asilo raiti, / Vieniems toliau, kitiems − arti...“ Daina vadinasi „Pakeleiviai“. O pakeleivių įvairiais gyvenimo etapais sutinkame daug, tik ne su visais išsaugome ryšį ar bent prisiminimą apie juos pačius. Prisiminiau įdomią pažintį. Šį pavasarį viename Vilniaus knygyne susipažinau su Auksuole. Visą gyvenimą dirbusi bibliotekininke, bendravusi su žmonėmis niekaip negalėjo nurimti, kai tapo pensininke. Dienos tapo vienodos, o laikas beprasmis. Tada nusprendė vėl imtis darbo. Įsidarbino knygyne ir vėl atsidūrė tarp knygų ir jas mylinčių žmonių. Akys suspindo, siela atsigavo, o koks džiaugsmas ištinka kaskart, kai gauna atlyginimą!
68-erių sulaukusi vilnietė, duodama interviu „Lazdijų žvaigždei“, patvirtino, kad darbu labai džiaugiasi, nes jis yra tarsi ankstesnės veiklos tęsinys. Tiesa, kartais pavargsta, nes dirba visu etatu, tačiau atperka orios senatvės pojūtis. Moteris sako pasikalbanti ir su kitais bendraamžiais, kurie dar dirba. Anot jos, gal sunkiau tiems, kurie yra vyresni, jau per 70 metų, arba tiems, kurie susirado kitokį darbą, nei dirbo anksčiau. O pasirinkusieji panašią veiklą į anksčiau turėtą labai patenkinti.
Be abejo, pasisekė ir pirkėjams, kurie užsuka į šį „Vagos“ knygyną. Auksuolė gali rekomenduoti įdomią knygą, stiprų autorių, gali patarti, kurią knygą verta išrinkti dovanų ar griebti pačiam, nes ji riboto tiražo. Ji seka visas naujienas, domisi ir tuo, kokias knygas „Vaga“ dar tik ketina išleisti. Tokia darbuotoja išties sukuria naudą ir darbdaviui, ir pirkėjui.
Žinoma, gyvenant sostinėje bepigu rasti papildomą darbą, nes pasiūlymų yra daug ir įvairių. Kitaip tenka suktis senjorams mažesniuose miestuose ar miesteliuose.
Užimtumo tarnybos Lazdijų skyriaus vedėja Renata Jančiauskienė patikino, kad šiuo metu jų tarnyboje nėra nė vieno senjoro, kuris būtų registravęsis kaip darbo ieškantis asmuo. Kalbantis apie pensinio amžiaus sulaukusius gyventojus ir jų galimybes dar padirbėti, pašnekovė nepaneigė, kad tokių galėtų atsirasti ir Lazdijuose, tačiau žinant situaciją vietinėje darbo rinkoje ir galimybes, matyt, tiesiog nesikreipiama. Visgi R. Jančiauskienė patikina, kad įstatymas nedraudžia dėl darbo registruotis ir senjorams, nors įprastai registruojami asmenys nuo 14 metų iki pensinio amžiaus.
Man buvo smalsu (skaitytojams, neabejoju, taip pat), o kiekgi mūsų savivaldybėje esama dar vis besidarbuojančių pensinio amžiaus žmonių. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kaupia ir nuolat atnaujina statistinius duomenis apie bet kokius pokyčius darbo rinkoje. Kaip „Lazdijų žvaigždę“ informavo „Sodros“ Statistikos, prognozės ir analizės skyriaus vyriausiasis specialistas Ovidijus Baškauskas, tik 2 Lazdijų rajone dirbantys pensininkai priklauso 80–84 m. amžiaus intervalui, o kiti yra jaunesni. Atrodytų, neįtikėtina, bet šiuo metu Lazdijų rajono savivaldybės teritorijoje po įvairias darbo vietas išsibarstę net 258 pensinio amžiaus sulaukę, bet vis dar dirbantys gyventojai. Daugiausia jų (net 68) darbuojasi sveikatos priežiūros ir socialinio darbo srityje, švietime triūsia 34, o didmeninės ir mažmeninės prekybos bei transporto priemonių remonto srityje – 33. Tik vienas senjoras vykdo mokslinę veiklą, du asmenys kaip darbo rinkos dalyviai figūruoja informacijos ir ryšių, trys – vandens tiekimo ir nuotekų valymo bei atliekų tvarkymo sektoriuose. Kiti išsibarstę dar po keliolika veiklų. Taigi galima sakyti, kad savo darbu oresnę senatvę užsitikrina per pustrečio šimto mūsų rajono gyventojų. Jeigu vietinė darbo rinka nebūtų tokia suspausta, dirbančių senjorų būtų dar daugiau.
Erika Straigytė, žurnalistė, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-08-01)
