Grįžtu į Lietuvą: tarp širdies balso ir naujos pradžios

Po dešimties metų gyvenimo Airijoje grįžtu į Lietuvą. Tai nėra vien tik daiktų sukrovimas ir skrydis – tai gilus vidinis virsmas. Grįžimas namo tampa vis aktualesnis daugeliui emigracijoje gyvenančių lietuvių. Nors skaičiai rodo viena, tikroji priežastis slypi širdyje: ilgesyje, noruose būti arčiau šeimos, pažįstamo kraštovaizdžio, gimtos kalbos. Šiuo straipsniu noriu ne tik pasidalinti savo patirtimi, bet ir suteikti praktinių įžvalgų tiems, kurie galbūt šiandien svarsto: ar jau laikas grįžti?

Pradžia – ne nuo bilieto, o nuo sprendimo

Skrydžio bilietą į Lietuvą nusipirkau tik tuomet, kai viduje viskas sušuko: užteks. Užteks gyventi gyvenimą, kuris atrodo svetimas, net jei išoriškai viskas „tvarkoje“. Užteks matyti šeimą tik per ekraną ir švęsti šventes per „Zoom“. Užteks tylėti tarp žmonių, su kuriais nesijauti iki galo savas. Sprendimas grįžti brendo ilgai – lėtai, tyliai, bet atkakliai. Kol vieną rytą atsikėliau ir supratau: laikas atgal namo. Ne todėl, kad bėgu, o todėl, kad pagaliau žinau, kur noriu būti.

Ką reikia žinoti grįžtant

Pirmasis žingsnis grįžtant į Lietuvą nebuvo kelionė į oro uostą, o naršymas informacijos šaltiniuose. Kad visas procesas būtų kuo sklandesnis, pradėjau nuo pagrindinių dalykų:

• Deklaruoti gyvenamąją vietą. Tą padariau naudodamasis epaslaugos.lt portalu – sistema aiški, o procesas užtruko vos kelias minutes. Maloniai nustebino tai, kad viską galima atlikti be fizinio vizito savivaldybėje.
• Tvarkyti sveikatos draudimą. Kadangi pirmus mėnesius dar neturėjau darbo, Užimtumo tarnyboje užsiregistravau kaip ieškantis darbo. Tai ne tik padėjo išvengti savarankiško PSD mokėjimo, bet ir suteikė galimybę naudotis konsultacijomis bei profesinio orientavimo paslaugomis.
• Ieškoti darbo. Nors turėjau solidžios patirties užsienyje, greitai supratau, kad Lietuvoje reikia mokėti save pristatyti vietiniame kontekste. Užimtumo tarnyba pasirodė kaip labai naudinga institucija – man buvo pasiūlyta CV analizė, motyvacinio laiško šablonai, o viena konsultantė ne tik susisiekė telefonu, bet ir nuoširdžiai padrąsino. Atrodo, smulkmena, bet tokie žmogiški gestai tikrai suteikia pasitikėjimo ir motyvacijos.

Lietuva – pasikeitusi, bet sava

Kai išvykau, Lietuva atrodė visai kitokia – labiau uždara, lėtesnė, o kartais net atrodydavo, kad čia viskas tik laikina. Tačiau dabar, grįžęs po ilgo laiko, matau šalį, kuri keičiasi. Infrastruktūra – modernesnė, paslaugos – dažnai prieinamos internetu, o svarbiausia – jaučiasi, kad valstybė bent iš dalies supranta, ką reiškia grįžti po ilgos pertraukos. Vis daugiau savivaldybių turi kontaktinius asmenis, kurie padeda grįžusiems: atsako į klausimus, nukreipia, nuramina. Tai nedideli pokyčiai, bet jie kuria labai svarbų jausmą – kad esi laukiamas.

Visgi, net ir su visais pozityviais pokyčiais, grįžtant į Lietuvą tenka susidurti su vadinamuoju „kultūriniu šoku“. Paslaugų prieinamumas labai priklauso nuo vietovės – ką gali rasti Vilniuje ar Kaune, gali būti sunkiai prieinama mažesniuose miesteliuose. Biurokratinės procedūros taip pat išlieka iššūkiu: vienur jos stebina efektyvumu, kitur – glumina painumu. Visa tai yra neatsiejama sugrįžimo dalis, kurią svarbu priimti su kantrybe, atvirumu ir supratimu, kad tai – procesas, reikalaujantis prisitaikymo.

Bendruomenė – svarbiausia atrama

Grįžus vienam – tikrai nelengva. Pirmosios savaitės atrodė tarsi tyla po audros – viskas pažįstama, bet kartu ir keistai svetima. Laimei, netrukus atradau kitus, kurie grįžo iš panašios patirties. Internete radau aktyvias „Facebook“ grupes, kur žmonės dalijasi informacija, patarimais ir net kviečia į susitikimus gyvai. Dalyvavau vienoje tokioje popietėje ir iš karto pajutau, kad nesu vienas. Mūsų istorijos – stebėtinai panašios. Visi turime savo „kodėl“, visi patyrėme abejonių, bet dabar visi galime pasakyti – grįžom ne be reikalo.

Viename susitikime sutikau šeimą, kuri grįžo iš Norvegijos po penkiolikos metų. Jie pasakojo, kad vieną vakarą, kai sūnus atsisakė kalbėti lietuviškai ir tepasakė: „Man lengviau norvegiškai“, jiems skaudžiai suspaudė širdį. Tai buvo ta akimirka, kai suprato – reikia grįžti. Dabar jų sūnus ne tik kalba lietuviškai, bet ir džiaugiasi mokykla, žaidžia krepšinį su naujais draugais ir vakarais deklamuoja posmus, kurių Norvegijoje niekada nebūtų išmokęs. „Sunku? Taip. Bet verta – šimtą kartų verta“, – pasakė tėvai su šypsena.

Emocijos – neišvengiamos

Tėvams svarbu žinoti – net jei vaikai dar nekalba lietuviškai arba kalba netaisyklingai, tai neturėtų tapti baime ar kliūtimi grįžti. Vaikai – viena lankščiausių visuomenės grupių, kuri itin greitai adaptuojasi prie naujos aplinkos. Jie kalbas perima daug greičiau nei suaugusieji, nes nebijo klysti, nekvestionuoja, ar buvo suprasti, ir tiesiog natūraliai mokosi per žaidimą, bendravimą ir kasdienybę.

Remiantis Statistikos departamento duomenimis, 2023 m. į Lietuvą grįžo daugiau nei 24 tūkst. piliečių, o išvyko apie 11 tūkst. Tai reiškia, kad daugiau nei dvigubai daugiau žmonių pasirinko sugrįžti nei išvykti – tai vienas aukščiausių grįžtančiųjų rodiklių nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

2024 m. tendencija tęsiasi – pirmą kartą per penkerius metus neto migracija išliko nuosekliai teigiama: grįžo 18 934 žmonės, o išvyko – 9 486. Didžiausia sugrįžtančiųjų dalis – iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Airijos ir Vokietijos, o net trečdalis jų – jaunesni nei 35 metų, dažnai grįžtantys su šeimomis ir vaikais.

Šie skaičiai rodo ne tik migracijos tendencijų pokytį, bet ir augantį pasitikėjimą savo šalimi. Vis daugiau žmonių supranta, kad Lietuva – tai vieta, kur galima ne tik ilsėtis, bet ir kurti, auginti vaikus, dirbti prasmingą darbą. Kiekviena statistika turi veidą – ir kiekvienas grįžęs neša savąją istoriją, kupiną svajonių, baimių ir vilties.

Grįžimas – tai kelionė, kurioje ne tik daiktai keliauja iš vienos šalies į kitą, bet ir visa tavo vidinė būsena. Tai lyg grįžimas į namus, kurie per laiką šiek tiek pasikeitė – ir tu pats jau ne tas, kuris kadaise išvyko. Tame susitikime tarp seno ir naujo gimsta daug jausmų: džiaugsmas, baimė, ilgesys, abejonės ir viltis. Viskas susipina. Ir būtent tai daro šią patirtį tokia žmogiška ir prasminga.

Svarbu sau leisti jausti – neslėpti nostalgijos, nebijoti laikino nejaukumo, suprasti, kad adaptacija vyksta etapais. Vieną dieną viskas atrodo pažįstama, kitą – lyg būtum svečias savo kieme. Tai normalu. Kiekvienas grįžtantis turi teisę ieškoti savo vietos iš naujo – ir kartais iš naujo atrasti, ką reiškia būti lietuviu čia, savoje šalyje.

Apie tai retai kalbama garsiai, tačiau grįžimas – tai kur kas daugiau nei dokumentų sutvarkymas, naujo darbo paieška ar būsto suradimas. Tai – gilus asmeninis virsmas, kuris paliečia pačias jautriausias sielos stygas. Aš pats perėjau visą spektrą jausmų: nuo džiugesio iki tuštumos, nuo entuziazmo iki abejonės. Ir vis dėlto, kiekvieną rytą, kai žingsniuodavau pažįstamu miško taku ir įkvėpdavau lietuviško rudens kvapo, pajusdavau vidinį tikrumą – aš esu ten, kur ir turiu būti. Čia – mano šaknys, mano ritmas, mano namai.

Grįžimas į Lietuvą – tai ne grįžimas atgal, o sąmoningas žingsnis pirmyn, arčiau savo vertybių, artimųjų ir tikrų šaknų. Tai sprendimas gyventi taip, kaip jauti, kad esi skirtas. O kiekvienas, kuris ryžtasi žengti šį kelią, jau padarė kažką labai drąsaus – pasirinko save.

Kur kreiptis pagalbos ar informacijos?

• www.renkuosilietuva.lt – oficiali Vyriausybės iniciatyva, skirta padėti grįžtantiems į Lietuvą: čia rasite informaciją apie deklaravimą, švietimą, įsidarbinimą, paramos galimybes ir tiesioginį kontaktą su konsultantais.
• www.sodra.lt – visa informacija apie sveikatos, pensijų ir nedarbo draudimą, socialines išmokas bei individualią situaciją galima rasti prisijungus prie asmeninės paskyros.
• www.uzt.lt – Užimtumo tarnybos svetainė, kur galima rasti laisvas darbo vietas, registruotis kaip darbo ieškantis asmuo ir naudotis įvairiomis konsultavimo bei perkvalifikavimo paslaugomis.
• Savivaldybių interneto svetainėse dažnai galima rasti skyrių ar kontaktinį asmenį, skirtą sugrįžusiems ar planuojantiems grįžti gyventojams – jie padeda orientuotis deklaravimo, švietimo, įsidarbinimo ar socialinės paramos klausimais.

Grįžimas į Lietuvą – tai daugiau nei pakeisti adresą pase. Tai grįžimas į savo šaknis, tapatybę, ramybę. Jei širdyje jau kirba mintis apie sugrįžimą – tikėtina, kad tavo kelias jau prasidėjo.

Kartais tas kelias būna ilgas, vingiuotas ir kupinas dvejonių. Bet su kiekvienu žingsniu atsiranda vis daugiau aiškumo. Su kiekvienu rytiniu pasivaikščiojimu pažįstamu miško taku, su kiekvienu pokalbiu su kaimynu, su kiekviena iš naujo atrasta vieta – mes prisijaukiname šią šalį iš naujo.

Lietuva – tai ne tik geografija. Tai žmonės, kalba, kvapai, istorijos. Tai vieta, kur tavo prisiminimai susitinka su dabartimi ir leidžia kurti ateitį, paremtą vertybėmis, kurias atsivežei iš pasaulio.

Galbūt pirmi mėnesiai bus pilni abejonių. Gal prireiks laiko įsilieti, suprasti sistemą, rasti savo ritmą. Tačiau niekas negali atimti to jausmo, kai vakare eini per pažįstamą kiemą ir suvoki – aš čia namuose.

Svarbiausia – nesitikėti tobulumo. Lietuva, kaip ir kiekvienas iš mūsų, yra procese. Ji auga, klysta, taisosi, ieško savo kelio. O grįžtantieji – yra šios šalies atspindys, jos dalis, kurios visada trūko.

Tad jei svarstai – leisk sau pabandyti. Grįžimas nėra galutinis sprendimas, o kelionės tęsinys kita kryptimi. Ir labai tikėtina, kad ši kryptis nuves ten, ko ilgėjaisi jau seniai – į save.

„Europos Pulso“ inf.

www.europospulsas.lt