R. Sadauskas-Kvietkevičius: ką pirmiausia pakeis dirbtinis intelektas – katiną ar ministrą?

Anądien feisbukas man pasiūlė įsigyti robotą augintinį – šunį arba katę. Už 280 eurų gaučiau „neįtikėtinai tikrovišką“ žaislą, kuris, anot pardavėjų, yra „puikus būdas mėgautis augintinio draugija be rūpesčių, susijusių su tikro gyvūno priežiūra, pavyzdžiui, veterinaro išlaidomis ar kasdiene priežiūra“. Jokio šikimo į šlepetes, baldų kampų draskymo ir kiemo žvirblių genocido – užtenka reguliariai pakrauti baterijas. Katė reaguoja į prisilietimus, mirksi akimis, miaukia, sukioja galvą ir kampuotais judesiais judina letenas.

Parodžiau tą reklamą žmonai, ir ji pažadėjo, kad jeigu išleisiu tokią pinigų sumą netikram augintiniui, tai ji nuves pas veterinarą užmigdyti. Tik ne žaislą, o mane patį. Tačiau robotų ir dirbtinio intelekto įsiveržimo į mūsų gyvenimą nepavyks sustabdyti net ir tokiomis drastiškomis priemonėmis. Į tą sritį pastarąjį dešimtmetį sukištos astronominės pinigų sumos, ir investuotojai neišvengiamai norės gauti grąžą. O tai reiškia, kad dirbtinio intelekto sprendimai neišvengiamai bus peršami jums per visus galus. Jie bus integruoti į išmaniuosius telefonus, kad dailiai perpieštų jūsų bet kaip padarytą nuotrauką ar įkeltų mešką ten, kur jos dar nebuvo. Labai tikėtina, kad kitą naudotą automobilį jums rinks dirbtinio intelekto algoritmai, analizuojantys visus internete aptinkamus skelbimus bei jūsų poreikius. Bet panorėję išsiaiškinti nežinia iš kur atsiradusią skolą, kurią iš jūsų užsigeidė išieškoti tam tikros tarnybos, į robotų generuotus atsakymus atsimušite kaip į sieną. Užtat orų prognozės bus dar tikslesnės, nes sugebės apdoroti didesnius duomenų kiekius ir minučių tikslumu pasakyti, kada vėtra nuvers uosialapį klevą tiesiai ant jūsų automobilio ir kokio dydžio draudimo išmoką už tai gausite.

Kalbant apie pokyčius, verta atkreipti dėmesį ir į tai, kas vyksta aplink mus, gamtoje.

„Kur pradingo tas prakeiktas visuotinis klimato atšilimas?“ – retoriškai klausė ant Snaigyno ežero kranto stovinti mergina savo drąsaus draugo, kuris įsibrido į vandenį iki glaudžių ir apsisukęs grįžo atgal kalendamas dantimis.

Nors esu ne vakar gimęs, bet nesugebu prisiminti tokios keistos vasaros, kai net po Joninių vandens temperatūra mūsų krašto ežeruose nepasiekė komfortiškų maudytis 20 Celsijaus laipsnių. O tai reiškia, kad ir poilsiauti mūsų krašto paežerėse bei kaimo turizmo sodybose suvažiuoja ne tiek daug svečių, kiek jų būdavo per karščius.

Dzūkeliai dar kantriai tyli, bet iš pajūrio jau girdisi pasipiktinimo balsai: Palangos verslininkai sako tokios liūdnos vasaros dar nematę – žmonės važiuoja į Lenkiją. Gal todėl, kad ten nėra Palangos verslininkų?

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera: atvykusieji į Dzūkiją, negalėdami per dienas pliuškentis vandenyje, užsakinėja daugiau pramogų: nuomojasi baidares, pirtis ir kubilus, jodinėja žirgais ir užsuka į muziejus. Ir ypač džiaugiasi, kad temperatūrinė anomalija nulėmė ir tai, kad beveik visiškai išvengėme vasaros pradžioje mus kankinusių uodų antplūdžio. Gamtininkai sako, kad sumažėjo ir kitų rūšių vabzdžių, o dėl to dauguma vabzdžialesių paukščių neturėjo kuo išmaitinti savo jauniklių. Taip vienas pokytis skatina kitą, o iki mūsų atsirita ne visuomet suprantamos jų grandinės pasekmės.

Panašiai nepastebimais ryšiais susijusi ne tik gamta, bet ir žmonių visuomenės gyvenimas. Kažkada uždarytos mažų miestelių mokyklos, iškelti iš rajonų centrų policijos komisariatai, optimizuotos miškininkų, pasieniečių, muitininkų pajėgos, teismai, Lietuvos pašto skyriai ir bankai įsuko mus į regionų susinaikinimo spiralę. Uždarytų įstaigų specialistai ieškojo darbo didmiesčiuose, paskui juos iškeliaudavo ir šeimos nariai, vėl mažėjo vaikų mokyklose, klientų mažiausiose vietinėse parduotuvėse, klientų kirpyklose. Galima buvo įsivaizduoti, kad kažkada miškais apaugusiame ar rapsais iki horizonto apsėtame krašte liks tik galudieniai senoliai, o juos palaidoję turėsime prisijungti prie kurios nors iš didesnių kaimyninių savivaldybių.

Per kiekvienus Seimo, prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimus visų partijų politikai mus maitina pažadais, neva tik jie vieninteliai žino receptą, kaip tą provincijos susinaikinimo ar sunaikinimo spiralę sustabdyti. Vos tik juos išrinksite, atokų rajoną užplūs investicijos, jaunimas sugrįš iš Vilniaus ir užsienio, tuoksis ir gimdys po 10 vaikų, kaip tai darė jų proseneliai prieš Pirmąjį pasaulinį karą.

Pagaliau turime tokią šalies valdžią, kuri prisimena regionus ne tik prieš rinkimus. 2024 m. rugsėjį ką tik perrinktas antrai kadencijai prezidentas Gitanas Nausėda pasiūlė steigti Regionų ministeriją. Naujoji Seimo dauguma tą sumanymą ėmėsi įgyvendinti – vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius žada, kad nauja Regionų ministerija Lietuvoje galėtų pradėti veikti jau 2026 metais, o įstatymų paketą dėl jos steigimo numatoma pateikti Seimui dar šiais metais.

Bet Lietuvos žmonės, net ir gyvenantys regionuose, nėra tokie kvaili, kaip apie juos galvoja kai kurie politikai. Šių metų gegužės ir birželio mėnesiais bendrovė „Baltijos tyrimai“ surengė visuomenės apklausą ir paaiškėjo, kad Regionų ministerijos įkūrimo nepalaiko net 67 proc. lietuvių, jam pritaria vos 18 proc., o dar 15 proc. apklausos dalyvių neturi nuomonės arba į klausimą neatsakė.

Paprastas žmogus pagrįstai nujaučia, kad nuo sostinės valdininkijos išaugimo gyvenimas Šadžiūnuose, Smarliūnuose ar Buteliūnuose tikrai nepasikeis. Tik ištikus bėdai iki sprendimų priėmėjų bus sunkiau prisibelsti, nes atsiras dar vienas tarpininkas, kurio stalčiuose nuguls regionų gyventojų ir savivaldybių vadovų raštai, taip išvaduodami nuo jų įkyrumo Vidaus reikalų, Švietimo, mokslo ir sporto, Aplinkos ir kitas ministerijas. Vieninteliais laimėtojais gali tapti tie valdančiosios daugumos politikai, kurie iki kadencijos pabaigos gaus regionų ministro ir viceministrų algas. Kol suprasime, kad ne katinus, o nuobodžius raštus vienas kitam siuntinėjančius ministerijų valdininkus pirmiausia reikia keisti dirbtinio intelekto valdomais robotais.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-06-27)