D. Barauskienė: spaudos diena – be valdžios sveikinimų. Motinos diena – su padėka tik kai kurioms

Skambina man užvakar kolega iš Alytaus, su Spaudos diena sveikina, klausia, kaip Lazdijų žurnalistai savo dieną švenčia. Ar valdžia jau pasveikino ir kaip? Nieko, sakau, nesveikino. Nei raštu, nei žodžiu, nei pyragu. O jis man pasakoja, kad Alytaus rajono merė Rasa Vitkauskienė rajono žurnalistus į Kurnėnų mokyklą pakvietė, net transportą atsiuntė. Abu su administracijos direktoriumi Aurimu Trunce buvo, pasveikino, visi pasikalbėjo. Ir savo interneto svetainėje spaudos, kalbos ir knygos darbuotojus pasveikino. Tai gal jūs jos nekritikuojat, klausiu vėl. Kritikuojam. Ir nemažai. Vitkauskienė „iš laikraščių neišeina“. Bet supranta, kad kiekvienas savo darbą dirbam.

Klausiu: kaip miesto meras Cesiulis, ar sveikino? Na, ne taip viešai, bet savo pasiuntinius su pyragais į redakcijas atsiuntė... Teiravausi ir Druskininkų savivaldybėje. Ne, Malinauskas žurnalistų nesveikino. Savivaldybės komunikacijos žmonės paaiškino, kad su žurnalistais dabar santykiai nekokie, tai kam juos sveikinti.

Didelės šventės būta Marijampolėje. Ją žurnalistams surengė savivaldybė. Kaip rašoma savivaldybės interneto svetainėje, susitikimas vyko Gedimino pasaže – vietoje, kuri Marijampolėje yra tiesiog traukos centras. Susitikta be oficialių kalbų – pabūti kartu, pasidalinti mintimis, idėjomis. Pietauta čia pat, pasaže veikiančiame restorane „9 metrai skonio“. Po pietų visi buvo pakviesti į šimtmetį mininčią Marijampolės geležinkelio stotį – vietą, kur susipina istorijos, judėjimas ir susitikimai. Buvo pakviesti Marijampolėje dirbantys žurnalistai, komunikacijos ir viešųjų ryšių specialistai, bibliotekininkai, leidybos atstovai. Buvo ir Marijampolės savivaldybės meras Povilas Isoda su komanda. Nesvarbu, kad čekiukų byloje šiuo metu jis žurnalistų dėmesio centre. Tačiau jam užteko drąsos susirinkusiesiems pasakyti: „Kartais užtenka vieno taiklaus sakinio, kad kažkas pasikeistų. Šiais laikais, kai informacijos ir dezinformacijos srautas yra toks didelis, ypač svarbu mokėti atsirinkti, nepasiklysti ir gebėti skaitytojams, žiūrovams perteikti patikimą žinią. Kūryba, smalsumas ir tikėjimas tuo, ką darote, yra jūsų raktai į sėkmę, nes tai, ką sukuriate, lieka ne vienai dienai.“

Lazdijuose buvo kitaip. Lazdijų merė Ausma Miškinienė, skirtingai nei ankstesniais metais, „pamiršo“ žurnalistus pasveikinti. Nors prieš keletą metų ir ji buvo tos nuomonės, kad kiekvienas dirbame savo darbą ir kad kritika žurnalistams yra neatskiriama darbo dalis. Merė pamiršo seną taisyklę, kurios ir ją kažkada komunikacijos asai mokė, kad kiekviena pradėta kova su žurnalistais yra pasmerkta pralaimėti. Ar mums, žurnalistų bendruomenei, daug reikštų tas sveikinimas? Gal kažkiek. Gal įvertintumėm tai kaip diplomatijos gestą. Ir dar geriau būtų, jei merė pagaliau suprastų, kad komunikacija yra ne vien žurnalistų nusipirkimas, bet ir dialogo, bendradarbiavimo formų su redakcijomis ieškojimas. Antraip kam gi tas būrys patarėjų, jei nepataria, kaip savo darbus gražiai paviešinti ir nepermokėti, o gal ir visai nemokėti. Kaip dirbti kartu Lazdijų kraštui, kad informacijos žmonės gautų daugiau ir objektyvios.

Lietuvos savivaldybėse yra apstu tokių bendradarbiavimo su spauda formų. Bet mūsų merei to nereikia. Ypač – kalbėtis su persona non grata „Lazdijų žvaigžde“. Na, gerai, nepasveikino žurnalistų, bet kodėl „Lazdijų žvaigždėje“ nepasveikino mamų Motinos dienos proga? Tų, kurios skaito, perka ar prenumeruoja šį laikraštį. O šio sveikinimo skaitytojos tikrai pasigedo. Ir net skambino į redakciją (atrodytų, pačios prašosi sveikinamos). Tai jei norite sužinoti, ko merė Motinos dienos proga Jums linki, nusipirkite „Dzūkų žinias“. Susimokėję gausite ne tik sveikinimą, bet ir kitą informaciją...

Šiandien, kai viešojoje erdvėje matome tiek dialogų tarp valstybių, kurios viena kitai toli gražu simpatijos nejaučia, kai regime pragmatiškos diplomatijos pavyzdžius ne tik pasaulyje, bet ir Seime, kur valdančiosios koalicijos partneriai vardan Lietuvos priversti bučiuotis, nors norėtų vienas kitam gerklę perkąsti, turėtumėme ir mes, mūsų rajonas, mūsų valdžia kai ko pasimokyti. Sakykite, ar regėjote kada pas merę pokalbio pakviestus „Dzūkų žinių“ direktorių Darių Brindzą ar „Lazdijų žvaigždės“ redaktorių Kęstutį Matulevičių? Paklauskite jų pačių. Ir jie tikrai pasakys, kad ne, niekas jų nekvietė. Ir tai per pastaruosius 25 metus – vienintelė valdžia, neieškanti ryšio su vietos žurnalistais. Pamename, kaip vienas buvusių merų savo gamintu naminiu vynu Spaudos dienos proga vaišino, kaip kiti įvairių formatų pokalbius rengė. Ar mes, žurnalistai, dėl to buvome jiems nuolaidesni? Gal ir ne. Bet artimesnėje aplinkoje pažinę juos kaip žmones, išgirdę kai kuriuos argumentus, kurių viešai skelbti gal nebūtina, tampame ir mes empatiški. Juk visi esame žmonės. Su klaidomis. Su charakterio savybėmis. O kad tai suprastume, būtina kalbėtis.

Danguolė Barauskienė, žurnalistė, „Lazdijų reklama“ (2025-05-09)