A. Matusevičius kaupia etnografinius eksponatus ir kovoja už teisybę

A. Matusevičius eksponatus pradėjo rinkti nuo 2000–ųjų.

Lietuvių liaudies patarlė tvirtina, kad vienas kovos  lauke – ne karys. Tačiau kiekviena patarlė, kaip ir taisyklė, dažniausiai turi išimčių. Lazdijų seniūnijos Ūdininkų kaime kartu su tėvu Vytautu ūkininkaujantis Artūras Matusevičius rajone žinomas ne tik kaip entuziastingas kraštotyrininkas, surinkęs daug archeologinių, etnografinių eksponatų, planuojantis įkurti savo ūkyje muziejų, bet ir dideliu pilietiškumu pasižymintis žmogus, nebijantis kovoti už teisybę, viešai pareikšti savo nuomonę vienu ar kitu aktualiu klausimu.
Gaunantis ir velnių
Jei ne Artūras Matusevičius, 2013 metais rajono savivaldybei vykdant ES projektą ir tiesiant kelią Lietuvos–Lenkijos pasienyje, Galadusio ežero pakrante, nuo žemės paviršiaus rangovų būtų šventvagiškai nušluotos ir Galinių kaimo kapinaitės. Jos buvo įtrauktos į sąrašus kaip archeologinis paminklas 1935 metais, o išbrauktos iš jo, pasak A. Matusevičiaus, 1979 metais dėl pasienio ruožo praplatinimo. Kad galingi buldozeriai nepadarytų savo juodo darbo, vyras kilo į kovą – apie tai pranešė  paveldosaugininkams, kitiems specialistams. Darbai buvo sustabdyti ir kapinaitės nesuniokotos. Ūdininkų kapinaitės, irgi Artūro pastangomis,  buvo įtrauktos į kultūros paveldo objektų sąrašą. Tos  teritorijos žemės  (ir esančios šalia jų) priklausė vienoms savininkėms, kurios turimus plotus pardavinėjo mažais sklypeliais. Ten, kur buvo Ūdininkų kapinės, to sklypo nesuformavo, todėl buvo piktos. ,,Tokių kaip aš niekas nemėgsta, nes sutrukdžiau savininkėms biznį padaryti. Dėl mano kaltės jos gavo mažiau pinigų“, – teigė vyriškis.
 Jis, niekieno neragintas,  ilgokai eikvojo savo laiką ir pastangas, kad minėtų kaimų kapinaitės būtų įteisintos. Rašė raštus  Kultūros paveldo departamentui, nors išties šį darbą turėjo daryti atsakingi darbuotojai, o ne tokie, pasak ūkininko,  ,,privatininkai“ kaip jis... ,,Darbuotojai tikriausia gautų premijas, apdovanojimus už tokią iniciatyvinę veiklą, o aš, deja,  gaunu –  tik velnių“, – sakė Artūras.
Ūkininkas domisi gimtojo krašto istorija, jos gamtinėmis vertybėmis, archeologija. Nuo 2000–ųjų metų pradėjo rinkti įvairius etnografinius eksponatus. Nemažai  įvairių senienų jis surado savo apylinkėse ardamas laukus, pievose, kitas įsigijo už pinigus. Ypač jį domina kalvystė. Turi surinkęs ir sukaupęs  labai daug įdomių senosios kalvystės  įrankių ir įrangos bei kalvio dirbinių, atliktų senovinės technologijos būdais. Daugiausia – meninių dirbinių. ,,Esu radęs ir pas gyventojus pirkau eksponatus, surinktus  gal net iš kokių penkių kalvių. Jas žmonės jau rengėsi likviduoti, todėl sužinojęs apsilankiau pas juos ir pasiėmiau, kas tiko, sau. Gyventojai viską  rengėsi išvežti į metalo laužą. Į metalo laužo supirktuves anksčiau  atveždavo labai unikalių žemės ūkio mašinų, kuliamųjų, senų traktorių detalių bei kitų senienų“, – pasakojo ūkininkas. Žmonės daugumos senų daiktų nusprendė atsikratyti,  todėl Artūras  spėjo pasinaudoti šia palankia proga ir šį tą gauti ir savo kuriamam muziejui. Visgi, anot jo, tik dalį sugebėjęs gauti, nes kitus senus daiktus savininkai jau buvo ,,išparcialiavę“.  Pagrindiniai kalvystės įrankių gamintojai, pasak Artūro, buvo vokiečiai, italai, rusai. Rusiškų įrankių sakė nedaug turintis. Nemažai turi ir nuosavų eksponatų iš  savo ūkio, kur yra išlikusi sena didelė sodyba su  senoviniais pastatai, su dideliu senu  (maždaug 100 metų senumo) vaismedžių sodu. Jame buvo kalvė, priklausiusi senelio broliui Vincui, kuris darė brikeles ir važius. Ūkininkas planuoja atstatyti šią kalvę. Norėtų joje įrengti muziejų, organizuoti edukacinius užsiėmimus moksleiviams, supažindinti juos su kalvystės amatu.  
Eksponatams suskaičiuoti reikėtų kelių dienų
Savo sodyboje jis yra sukaupęs didžiulį kiekį etnografinių eksponatų, kuriems suskaičiuoti turbūt prireiktų kelių dienų. Net akys raibsta nuo jų įvairovės. Tiesiog neįtikėtina, kad tokius lobius  – lyg darbštus skruzdėliukas šapelius – sutempė vienas žmogus, degantis entuziazmu išsaugoti senolių palikimą. Ir ko čia tik nėra! Akį traukia stalas, ant kurio išdėstyti archeologiniai radiniai – įvairios indų šukės – 9–11 amžiaus. Indai, Artūro teigimu, lipdyti kelių sluoksnių moliu su trintu smulkiu granitu, deginti 1300 laipsnių temperatūroje. Radinius apžiūrėjo ir paties pakviesti archeologai. Daug aslų (galąstuvų), plaktukų, kūjų, plūgų dalių, kirvių, pjūklų, raktų, replių, durpių kasimo įrankių. Įdomūs svarmenys – visai mažyčiai ir didesni. Jie galiojo Lietuvoje iki 1922 metų, kuomet buvo įvesta metrinė sistema,  keitėsi  svorio  matai. Turi nemažai karbijų, geldų, statinaičių. Jį stebina dabartinė mada, kai šiuose etnografiniuose eksponatuose sodinamos gėlės ir puošiama sodybų aplinka. ,,Tokius daiktus reikia saugoti. Šitaip pastatyti prie namų jie greitai sutrūnija“, – sako ūkininkas, renkantis  ir senas fotografijas. Turi tokių vertingų, kokių net respublikiniai  muziejai pavydėtų. Kaune pas vieną buvusį fotografą, gyvenusį Lazdijuose nuo 1940 iki 1949 metų, yra įsigijęs senovinių  Lazdijų sinagogos,  Lazdijų herbo bei kitų nuotraukų. Saugo ir senąjį Prūsijos žemėlapį. ,,Senienų kainos dabar didėja, todėl sunku jų įsigyti.  Kaune vykstančiame senienų turguje jau mažai rasi lietuviškų, daugiausia pardavinėjamos atvežtos iš Vakarų Europos. Vietinių senienų jau beveik nelikę“, – sakė vyriškis, besidomintis ir  bitininkyste, kolekcionuojantis  senovinius avilius, prižiūrintis namines ir laukines bites. Molinio tvarto sienose ir moliniuose aviliuose gyvena laukinės bitės, vapsvos. Kelminių avilių turi 5, geresnės būklės laikomi sode, kitus saugantis  pastogėje, juos reikia apdirbti specialiais chemikalais, restauruoti.
Vyriškio galvoje kirba įvairiausių idėjų, kurias svajoja įgyvendinti. Jis turi sumanymą nufilmuoti senovinių molinių pastatų statybos būdus, molinės statybos bendrą paruošimo ir darbų eigą bei ornamentikos atspausdinimą. 1992 metais A. Matusevičius  su tėvu  prie savo sodybos pastatė molinį tvartą senoviniu statybos būdu. Prieš tai konsultavosi su žmonėmis, kurie prieškario laikais dirbo panašius darbus. Rinko ir statybinius įrankius tiems darbams atlikti. Kol pastatė molinį tvartą, išmoko statybos technologijos. ,,Dabar, kai atidžiau susidomėjau, atkreipiau dėmesį į sienų puošybos ornamentiką. Ji yra skirtinga, su tam tikromis ypatybėmis  Dzūkijos krašte“, – tvirtino Artūras, rodydamas įvairius fotografijose įamžintus puošybos elementus.
Numoja ranka į skeptiškai nusiteikusius
Artūras Matusevičius turi įdomius 1932–1935 metų išlikusius žemės perrašymo ir viso turto dokumentus.  ,,Mano prosenelis perrašo viską  mano seneliui ir ten viskas smulkiai aprašyta – kiek yra brolių, kiek žemės, kokie pastatai, su kuo ribojasi ir t. t. Įdomiausia dalis apie tėvų išlaikymą. Kiek jiems  turės skirti išlaikymui per metus: tėvui kelias kelnes, mamai kelis andarokus (sijonus), 5 vištas, 1 nupenėtą kiaulę ir t. t. Šie dokumentai patvirtinti Seinų valsčiaus notaro. Aš, vaikas būdamas, juos radau ant aukšto spaliuose – krepšelyje suvyniotus ir paslėptus. Viena istorikė iš Vilniaus nusikopijavo šiuos dokumentus. Ten žodžiai dėstomi atbulai – panašiai kaip vertimas iš lenkų kalbos. Kita tarmė, visokių senoviškų daiktų pavadinimų paminėta“, – pasakojo ūkininkas. Jo šeima išsaugojo ir abiejų senelių muzikos instrumentus, kurie buvo kaimo muzikantai ir grojo cimbolais, smuikais, armonikėle, tamburinu. Ūkininkas ypač domisi savo giminės šaknimis. Rodė giminės herbo nuotrauką, kurioje puikuojasi gulbė ir karūna.
  Kai kurie žmonės, pasak Artūro, nevertina tokių dalykų, kuriais jis užsiima. Nesvarbu, kad kažką vertingo padarei, bet jei nieko už tai neuždirbai, vadinasi, esi nieko vertas.  Pagarbą, anot ūkininko, turi tik tas, kuris uždirba pinigų – ir nesvarbu kokiais būdais. Ir tai, kaip skaudu bebūtų,  išsilavinusių žmonių nuomonė... Tačiau jis tik numoja ranka į skeptiškai nusiteikusius asmenis ir toliau neatlygintinai dirba visuomenei naudingą darbą. Galbūt netolimoje ateityje įgyvendins ir savo svajonę – įkurs muziejų, kuriame tikrai bus ką pamatyti, nes eksponatų – nors vežimu vežk. Jei įkurs muziejų,  jis bus priderintas prie turizmo veiklos. Tik tam reikia lėšų ir laiko. Kai kuriuos eksponatus būtina restauruoti, kad būtų apsaugoti nuo tolimesnio irimo.
Ateityje A. Matusevičius  žada ieškoti naujų ūkininkavimo formų. Jo ūkis įsikūręs prie Galadusio ežero, todėl  ketina užsiimti kaimo turizmu.
Ūkininko surinktais kalvystės eksponatais domisi ir Lietuvos liaudies buities muziejus Rumšiškėse, atkuriantis etnografinę kalvę, kurios iki šiol neturėjo.
Vyriškis nuolat vykdo etnografinių eksponatų paieškas – ne tik daiktų, bet ir jų pavadinimų. Dabar, Artūro teigimu,   lengviau surasti daiktą nei sužinoti jo senovinį pavadinimą, nes senoji karta jau išmirė. Gyvų senelių likę labai mažai.  
,,Senienose ieškau ateities, noriu geriau suprasti  ateitį, kaip viskas keisis toliau. Ir į ką reikėtų orientuotis. Iki Pirmojo pasaulinio karo daugiau vyravo mediniai žemės ūkio padargai. Tarpukaryje  pradėjo vystytis žemės ūkis, žmonės pradėjo vežtis geležinius padargus, kuliamąsias, maniežus.  Saugau vienintelę fotografiją rajone, kurioje įamžintas pirmasis amerikietiškas traktorius Lazdijų krašte. Fotografija daryta 1929 metais.  Jį turėjo Prapuntų dvaro savininkas. Traktoriumi dirbo specialiai apmokytas darbininkas“, – kalbėjo A. Matusevičius, besidomintis ir gamtinėmis vertybėmis. Ūdininkų kaime, įsikūrusiame švariame gamtos  kampelyje esančiame pasienio ruože,  besiribojančiame su Lenkija, Artūro kvietimu, viešėjo ir  Ekologijos instituto mokslo darbuotojas Eduardas Budrys. Jis tyrinėjo mažai civilizacijos paliestą pasienio gamtą, laukines bites ir vapsvas. Čia  rado daugiau kaip 30 rūšių bitininių plėviasparnių  vabzdžių, kurie, pasak vyriškio,  gamtai daro didesnę  naudą nei paprastoji naminė bitė. Rinkdamos žiedadulkes laukinės bitės jų perneša 3–4 kartus daugiau nei naminės bitės. Laukinės  vabzdžių rūšys naudingos tuo, kad jos maitinasi vaismedžių ir kitų medžių kenkėjais.

Dalia Juknevičienė, „Lazdijų žvaigždė“, 2017-08-04

Autorius: 
Lazdijų žvaigždės inf.

Komentarai

tai yra ne kas kitas kaip juodoji archeologija ir plėšimas kapaviečių nes tokį kieki rasti nekasinėjant speceliai neimanoma

Kai ekskavatoriai buldozeriai "lygina" Galadusio ežero natūralias pakrantes prasčiokiškoms viloms statyt- viskas yra įmanoma.

Buvęs ir aš prie to galadusio. Kur pakrantė sutvarkyta, ten šlagbaumas. Kur natūrali- tai brūzgynas. Taip ir yra: brama, brūzgynas brūzgynas, brama, šlagbaumas... spygliuotos tvoros fragmentas pradžioje...

tai kad visur privatizuota tai gerai neliks sabakstynu o privacia teritorija reikia grbti nors prie ezero yra juosta kur valtybine zeme o sita tipa pakretus tai ir ginklu rastum tai ko cia stebisi B.Rutelionis kad udininku pilekalnis iskasinetas jai jam iki jo 1,5 km.