Vidzgailų šventėje – ir kaimo himnas, ir dangaus žibintai

Jauni ir pagyvenę, pėsti ir važiuoti skubėjo į Vidzgailų kaimo bendruomenės šventę „Poezijos vakaras 2017“. O Vidzgailai pasitiko svečius itin svetingai – idealiai nušienautos pakelės, tvarka, švara, saikingai išpuoštas bendruomenės kiemas, gražiai išdabinta scena, gyva muzika iškart leido suprasti, kad žmonės tikrai ruošėsi, dirbo ir laukė savo šventės. Tai jau 10–oji šventė, bet tik antri metai ji vyksta puikiuose Vidzgailų kaimo bendruomenės namuose. Anksčiau ši šventė vyko pono Gintauto Kūloko sodyboje, būtent jis yra šios gražios idėjos ir iniciatyvos autorius bei pradininkas. Tad tęsiant gražias tradicijas ir šiemet šventę atidarė ponas Gintautas Kūlokas.
Pirmą kartą sugiedotas Vidzgailų kaimo himnas
Šiemet pirmą kartą sugiedotas Vidzgailų kaimo himnas, kurį sukūrė Z. Žilionis. Tikros lietuvaitės, pasipuošusios tautiniais drabužiais, išdalino himno žodžius kiekvienam atėjusiajam. Iškilmingai buvo sugiedotas himnas, kuris, reikia manyti, skambės dar daugybę metų ir jį giedos vidzgailiečių vaikai, anūkai, proanūkiai… Ir kaimas gyvuos. Himno posmuose sudėta kone visa kaimo istorija. „Ten, kur beržas prie stotelės, ten, kur kryžkelė sena/ Kur Bielių šviesi trobelė – kaimo Vidzgailų pradžia. / Lyg gausi šeima sueikim mūs bendruomenės namuos“, – sako himno žodžiai. Tądien Vidzgailų kaimo bendruomenės žmonės lyg kumštis visi kartu surengė tikrą kaimo šventę su gausiomis vaišėmis, gyva muzika, loterija, žaidimais, o sutemus dangų nušvietė fejerverkai. Į aukštybes kilo dangaus žibintai, skraidinantys didžiausias vidzgailiečių svajones. Įrėmintas Vidzgailų kaimo himnas buvo įteiktas Vidzgailų kaimo bendruomenės pirmininkei Ingai Kūlokienei – su priesaku pakabinti jį bendruomenės namuose, saugoti, o jį mokėti turės kiekvienas vidzgailiškis, čia gimęs, augęs, dabar čia gyvenantis ar įsikūręs tolimiausiam pasaulio kampely.
Šventa poezijos valanda
Renginio vedėja Lina Zilinkienė pasidžiaugė – pasirodo, ir Vidzgailai turi ir savų skaitovų, ir poetų, dargi svečių pasikvietė. Albina Sinkevičienė stebino raiškiu žodžiu, jos dukra Romutė Sinkevičiūtė pristatė jau amžinybėn iškeliavusio  tėčio Vytauto Sinkevičiaus knygą „Gyvenimo kelias“, kurią padovanojo Vidzgailų kaimo bendruomenės kuriamam muziejui. Vidzgailų kaimo anyta Genutė Šarakojienė buvo itin sąmojinga. Buvo perskaitytas ir Vidzgailų kaimo mokytojos Onos Žilionienės eilėraštis, o ir pati mokytoja tarė žodį susirinkusiems, paprašydama pagerbti gerbiamą Genovaitę Kūlokienę garsiais “valio”. Vidzgailų kaimo žmonės didelę pagarbą rodo vyriausiems kaimo gyventojams, jie išklausomi, kviečiami į šventę kaip garbūs svečiai, tai itin gražus pavyzdys jaunimui.
Smagiai nuteikė viešnios, mažosios Gabrielės Stankevičiūtės, nuskynusios laurus net respublikiniame konkurse, dzūkiškas porinimas. Mergaitei šaukta “bravo!” Paskui muzika, dainos...  Melanija Meilutė sužavėjo susirinkusius savo įstabiu balsu. Dėkinga publika jai negailėjo plojimų, o jaunoji dainininkė –  dainų. Taip į šventinę programą įsiliejo jaunoji karta. O pono Gintauto Kūloko šilti pagyrimai mergaitėms lai būna geras paskatinimas nesustoti, tobulėti ir siekti savo tikslų.
Vidzgailų kaimo
bendruomenės žmonės dirbo lyg šveicariškas laikrodukas
Žmonės buriasi į bendruomenes ir tų bendruomenių noras gyventi tokį gyvenimą, koks joms atrodo prasmingas, siekimas išsaugoti tas vertybes, kurios joms atrodo brangios – pagirtinas.  Vidzgailų kaimo bendruomenės žmonės dirbo lyg šveicariško laikrodžio mechanizmas, buvo pasiskirstę darbus, tad šventė buvo stebėtinai gerai organizuota. O kur gi sutiksi klouną, kuris maloniai vaišina vaisių kokteiliu? Pasirodo, tądien Vidzgailuose! Gardus troškinys, keptas kalakutas ir kitos vaišės, saldumynai, prizai ir siurprizai dalyvavusiems žaidimuose – visko čia buvo daug. Visi šventėje dalyvavę artistai, skaitovai buvo apdovanoti Vidzgailų kaimo bendruomenės padėkomis, gėlėmis. Bendruomenės žmonės itin  dėkingi pagrindiniam rėmėjui, mecenatui  ponui Gintautui Kūlokui. Jie sako nuoširdų ačiū visiems rėmėjams: N. ir N. Narauskų “Dvaro ūkiui”, ponui Dainiui Žukauskui, “Dzūkų žinioms”, verslininkei Birutei Jurkevičienei, parduotuvėms “Vaivora”,  “Aibė”, IĮ “Jurkeda” vadovei Dainorai Nevulienei, verslininkui Egidijui Jurkevičiui, restoranui “Gojus” bei G. Cimakausko ūkiui, parduotuvei  “Gėlių simfonija”, Lazdijų picerijai ir jos direktorei Loretai Blažauskienei, UAB “Obuolių namai”, sulčių spaudyklai “Obuolių vaivorykštė”, AB “Krekenavos mėsa”, UAB “Pietų Megrame”, Kapčiamiesčio bendruomenei.
Žaidimai, loterija, spektaklis vaikams
Azarto, draugiškų raginimų, o ir vandens pliūpsnių, susprogus balionui su vandeniu, nestigo, bet ir pergalės skonis saldus, o svarbiausia, kad norinčiųjų dalyvauti netrūko. Renginio vedėja ponia Lina Zilinkienė visus pažįsta, tad vardais sušaukia ir, žiūrėk, jau visas būrys dalyvauja žaidimuose. Vaikai žiūrėjo Lazdijų viešosios bibliotekos bibliotekininkių spektakliuką  “Kakės Makės dantukai”, žaidė žaidimus, spėliojo mįsles. O prizų pasakų herojai, atkeliavę į Vidzgailus, vaikams negalėjo, spalvotų, kokių tik vaikai norėjo. Ant pievutės vaikai žaidė su kaladėlėmis, kamuoliukais, o daugiausia norinčių buvo nusipiešti kokį paveikslėlį ant rankyčių, tad kantriai laukė savo eilės ir prašė nupiešti, ką tik panorėję, o paskui visiems pasididžiuodami rodė. Apdovanoti dalyvavę loterijoje, kurie pasirinko tą vienintelį, bet sėkmę jiems atnešusį skaičių. Šventė, kurioje, rodos, netrūko nieko, dar ilgai išliks atminty, o ir po darbo savaitės atsipūsta kaip reikiant. Juk į  šventę vidzgailiečiai bei svečiai suguža tik kartą metuose. Ir kiekvienas čia atrado, ką veikti – ir jaunas, ir garbaus amžiaus sulaukęs.
Šoko, ko gero, visi Vidzgailai
Vidzgailų kaimo bendruomenės pasveikinti atvyko Seimo narė Virginija Vingrienė, kuri atlikėjams dovanojo po rožę, kalbino žmones, gyrė jaunąją pasakorę bei dainininkę. Naujosios Kirsnos kaimo bendruomenės pirmininkė Irena Babarskienė sakė, kad prieš daugelį metų ji čia, šiame kieme, bėgiojusi, mat dabartiniuose Vidzgailų kaimo bendruomenės namuose gyveno jos giminaičiai, tačiau laiko ir istorijos verpetuose paskendo gyvenimai, o gyvi jaunesniosios kartos giminaičiai perdavė linkėjimus vidzgailiečiams. Ji sakė, kad poną Gintautą Kūloką geru žodžiu mini ne tik Vidzgailuose gyvenantys žmonės, bet ir Rudaminoje, jo gerumas pasiekęs ir Naujosios Kirsnos kaime gyvenančią šeimą, kuri jam itin dėkinga.
O tada – vėl muzika, dainos ir, žinoma, šokiai. Šeštokų kultūros namų ansamblis “Lankutis” (vadovas Vitas Trampas) dovanojo savo dainas, trankiai grojo Šeštokų kultūros namų kapela “Griežlė” (vadovas Vitas Trampas). Paskui šokti kvietė vestuvių muzikantai Vytautas ir Nerijus. Ko gero, tą vakarą  šoko visi Vidzgailai! Skambėjo gyva muzika, liejosi dainos. Šventės įkarštyje šokių rateliai nesustodami sukosi. Dūko ir jauni, ir pagyvenę, o ir jėgų, ir energijos – visko užteko. Į namus “išvarė” tik supratimas, kad viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Bet vidzgailiečiai sakė, kad lauks ir kitais metais. Nesakė “sudie”, tarė “iki pasimatymo”. “Neužmirškime, kur gimę, kur mylėjo mūsų tėvai”, – ne vieno vidzgailiškio ausyse skambėjo Vidzgailų kaimo himno žodžiai kaip priesakas sau, vaikams, anūkams, proanūkiams ir tiems, kurie kursis, gyvens, dirbs,  augins vaikus Vidzgailų kaime. Juk žmogus nepajudinamai tiki, kad pasaulis turi būti geras, teisingas, o ir  šalia esantys žmonės turi vienas kitą atjausti, suprasti ir padėti, kai sunkumai prispaudžia, kartu būti ir džiaugsmo akimirkomis, ir liūdesy. O ten, kur yra solidarumas, kai jaučiamas šalia esančio žmogaus tvirtas petys,  dar trupinėlis švelnaus humoro –  visada bus viltis, kad Vidzgailų kaimas gyvuos, o žmonės bursis  kaip kumštis.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“