„Kažkaip pavyko“, – kuklinasi Lietuvos važiavimo kinkiniais reitingų nugalėtojas J. Markevičius

„Žirgams visada randu laiko ir viską, ko imuosi, stengiuosi 99 procentais padaryti“, – prisipažįsta žirgininkas, garsinantis Lazdijų kraštą visoje Lietuvoje, o dabar ir 2023 metų  Lietuvos važiavimo kinkiniais reitingų nugalėtojo statulėlės savininkas Justinas Markevičius.

„Arba laimėti, arba trauktis“

„Tai buvo mažytė svajonė, kuri prasidėjo nuosekliu darbu, besitęsiančiu jau trejus metus. Sunkios treniruotės, dalyvavimas įvairaus rango varžybose, ir štai 2023 metų Lietuvos važiavimo kinkiniais reitingų nugalėtojo statulėlė parkeliavo į Lazdijus! Per apdovanojimus stovėjau kartu su kitų žirginio sporto disciplinų nugalėtojais, kurių vardus dauguma girdėjote per sporto žinias. Nuoširdžiausiai ačiū žirgams Epo ir Pepei (legendiniams), Pokštui ir Kibiui (žemaitukams) ir, žinoma, Patrikui (žemaitukui), kuris padėjo pergalingai uždaryti sezoną, susirgus mano žirgams. Ačiū visiems, kurie buvo kartu nuo pat pradžių ir padėjo laimėti šį titulą!“ – džiaugėsi tokiu neįtikėtinu pasiekimu Justinas.

Tai – rimtas apdovanojimas, solidus. „Tai daugiausia, ką galima pasiekti būtent šitoje disciplinoje“, – patvirtina pakalbintas pats J. Markevičius. Vyriškis neslepia – jaudulio būta, kai atsistojo su tokiais žirginio sporto asais, kurie yra iškovoję šaliai kelialapius į olimpines žaidynes: dailiojo jojimo atstove J. Vanagaite bei jojimo trikovės atstovu A. Vitkausku, taip pat raiteliu A. Petrovu, žinomu tiek Europos, tiek pasaulio konkūrų varžybose.

Justinas – Lazdijų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesys gelbėtojas, bendros tarnybos jaunesnysis puskarininkis, plaukikas-gelbėtojas bei aukštalipys. Praėjusieji metai Justinui itin sėkmingi: gimė sūnus, jauna šeima įsigijo butą.

Paklaustas, ar tikėjosi tokios sėkmės žirginiame sporte, jis, vienintelis lazdijietis, apdovanotas tokiu garbingu apdovanojimu šioje srityje, prisipažįsta, kad buvo stengtasi, eita link to, sistemingai dirbta. „Arba laimėti, arba trauktis“, – tokia mintis buvo aplankiusi Justiną.

Sako žinojęs, ką daro, kur eina, bet nežinojęs, ar pavyks. Kai paskambino iš Lietuvos žirginio sporto federacijos ir pakvietė Justiną į apdovanojimų ceremoniją, vyriškis pirmiausia paklausė, kam jį kviečia. Federacijos atstovai nieko daug neaiškino, atsiuntė reitingų lentelę. Joje J. Markevičius – pirmas.

Ar patikėjo? „Ne“, – tiesiai sako jis. Prisipažįsta, kad ir dabar ne visai tiki, mat daręs viską ne dėl titulo, tiesiog nori kažką gyvenime nuveikti. „Ir kad Lazdijų vardas būtų žinomas“, – teigia jis. Šiandien džiaugiasi, kad, kaip pats kukliai sako, „kažkaip pavyko“.

Labai svarbu – komanda

Iš tikrųjų tai sunkaus darbo, užsispyrimo ir didžiulės meilės žirgams rezultatas. „Reikėjo labai stengtis: kinkyti, persikinkyti ne vieną žirgą, ne vieną kinkinį, nes norint pasiekti tai, ką pasiekiau, privalu dalyvauti kuo daugiau varžybų, kuo daugiau startų turėjo būti ir to dar negana: kuo daugiau sėkmingų startų reikėjo“, – tikina Justinas.

Paklaustas, ar skaičiavo, kiek startų buvę pernai, susimąsto ir ima skaičiuoti. Sako, kad 10 tai tikrai, bet gal net ir daugiau. „Aišku, turiu stiprią komandą, kuri nematoma, bet labai padeda. Ne tik finansiškai, bet ir morališkai. Kažkas šieno atveža, kažkas į varžybas nuveža, dar kažkuo padeda. Tai, atrodo, paprasti dalykai, bet jie be galo svarbūs. Kitaip būtų neįmanoma“, – teigia J. Markevičius.

Tai – žiauriai brangu

 Garsusis žirgininkas pernai metų sezoną baigė su trenksmu, laukia kitas. „Trukt už vadžių, vėl nuo pradžių“, – tarsteli jis.

Ar 2024 metais entuziazmo nepritrūks? „Viskas priklausys nuo finansų. Tai žiauriai brangu, tai brangiausia žirginio sporto disciplina. Tam, kad nuvažiuotum į varžybas, reikia daug pinigų“, – teigia sportininkas.

Prasitaria turintis svajonę – tikslą: „Svajoju šiemet nuvažiuoti į varžybas Latvijoje ir Estijoje. Juolab kad turiu kvietimų.“ Rankų sudėjęs sėdėti Justinas nežada: bandys ieškoti rėmėjų. „Kol kas vienintelis finansinis rėmėjas – Lazdijų žirgininkų klubas. Pernai metais rašėme projektą, tai kažkiek ir Lazdijų rajono savivaldybė finansavo, nedaug, bet finansavo“, – paaiškina.
Tačiau viską mesti, kai tiek pasiekta, įgyta patirties, įdėta darbo, o meilė žirgams – begalinė, ne jo būdui. Justiną nuo pat mažens lydi žirgai. Pirmas žirgas jo gyvenime atsirado prieš septynerius ar aštuonerius metus: tai stambioji žemaitukė Girsa, paskui – Amerikos ristūnė Čilė su kumeliuku. Buvo laikai, kai Justinas prižiūrėjo net 6 žirgus. Meilę žirgams paveldėjo: nuo vaikystės savo vasaras leido Kamenkos kaime, o jo senelis („be žirgo – juk nė iš vietos“) labai mylėjo žirgus – tą matė Justinas.

Ir karietos lūžo

Dabar Justinas, Epo ir Pepė – neatsiejami. Epo – Justino žirgas, Pepės šeimininkas – Mindaugas Vievesis, kuriam Pepę, visai mažą, dar nė pusės metų neturėjusią, garsus žirgininkas Česlovas Marcinauskas iš Kernavės padovanojo. Mindaugas buvo paskolinęs Česlovui savo žemaituką Kibį kelionei aplink Lietuvą, o Česlovas jam atsidėkodamas padovanojo Pepę. Justinas – Pepės treneris.

„O buvo laikas, kai jie vienoje ganykloje negalėjo ganytis, nes Pepė daužė, kandžiojo Epo. Tada jiems buvo metai“, – prisimena Justinas. Dvimečiai vėl buvo sukinkyti kartu, nuo tada prasidėjo jų karjera: dabar Epo ir Pepė negali vienas be kito, nors charakteriai jų – skirtingi, spalva taip pat, ūgis pora centimetrų skiriasi.

Justinas sako, kad jie nėra idealūs važiuoti poroje. „Bet jiems sekasi. Treniruotės būna su pykčio protrūkiais, yra buvę, kad ir karietos lūžo, bet varžybose jie nurimsta ir padaro viską praktiškai idealiai“, – tikina J. Markevičius.  

„Man žirgas – kaip psichologas, geras draugas, kuris gyvenime padeda vien tuo, kad jis yra“, – teigia tituluotas žirgininkas.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“ (2024-01-19)