A. Mikelionis: pabandykime sustabdyti brangią šventinę akimirką

Buvo kažkelinta lapkričio diena, kai vaikščiodamas po kažkokį prekybos centrą išgirdau pirmą šiemet kalėdinę dainą, vadinamąjį „džingbelzą“. Taip buvo duotas startas prieššventinėms lenktynėms, kuriose tiek daug bėgimo, rūpesčių ir, žinoma, pirkimo. O šios lenktynės – Jums ne koks nors eilinis „Formulės 1“ etapas. Tai rimtos daugiadienės, labiau primenančios tris pačias įdomiausias profesionalių dviratininkų lenktynes Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje. Bet ar tas švenčių ir jų stebuklo laukimas nevirsta vien tik komercija, kai skubama ir lekiama vien iš inercijos, o ne iš reikalo? Juk gerai pagalvojus, tam žmogui ne tiek daug jau ir reikia. Vienoje senoje dainoje mūsų bardas dainavo: „Juk žmogui reikia šilumos, nedidelės, tad nors mažos, nes vien tik saulės būtų per mažai.“

Bet kokia čia ramybė prieššventiniu ir juo labiau advento metu, kai iš visų pusių skamba Kalėdų varpai, siautėja Kalėdų Seneliai, suįžūlėję nykštukai graibsto už skvernų, o šelmės snieguolės šypsosi ir nori tave sušaldyti lediniame glėbyje. Taip prieššventinis laikotarpis virsta jau ne paprastu lėkimu, o kažkokiomis fantasmagoriškomis gaudynėmis, kai už kiekvieno kampo tūno Kalėdų Senelis su maišu, norėdamas sudrumsti tavo ramybę ir išvilioti tavo piniginės turinį. Išsukęs iš klaidžių labirintų sprunki į miesto aikštę tikėdamasis atsipūsti, bet čia tave pasitinka lyg ufonautų laivas blyksinti eglė. Galvoji ramiai prie jos pastovėti ir įkvėpti sakų aromato, bet po tavo kojomis sprogsta vaiko numesta petarda. Išsigandęs žengi priekin ir į spyglius susibraižai veidą.

Vienoje šalyje yra parduotuvė, kuri iš žmonių superka kalėdines dovanas, kurios neįtiko jų gavėjams. Ir, žinoma, joje itin gausu prekių. Vadinasi, kad žmonės, gyvendami kartu su artimaisiais ir dažnai būdami itin arti jų, net nežino, kokios dovanos pastarieji norėtų. Tai itin gerai parodo, kad per kasdienybės rutiną ir rūpesčius nebelieka laiko pažinti savo brangiausių žmonių – artimųjų. Tad gal bent kartą per metus, per didžiąsias metų šventes, verta geriau susipažinti su tais, kuriuos manai, kad gerai pažįsti. Sakoma, kad švenčių laukimas neretai yra net smagesnis už pačias šventes. Turbūt šiame posakyje yra nemaža dalis tiesos. Tad kodėl to laukimo nepadarius dar malonesnio atsisakant to primesto komercinio lėkimo ir skubėjimo? Juk dažnai be jokio reikalo nuogąstaujame ir bijome to, kas jau buvo, arba to, kas dar bus. O gal pabūkime ramūs ir laimingi čia ir dabar, būtent šią akimirką?

Algimantas Mikelionis, rašytojas (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-12-22)