R. Sadauskas-Kvietkevičius: daugiau turistų į Lazdijų kraštą priviliotų tik draudimas čia lankytis

„Atsikėliau rytą ir galvoju: ką čia šiandien veikti? Pirma mintis – gal neiti į teatrą?“ – anądien šaipėsi iš skandalingųjų Lietuvos nacionalinio dramos teatro reklaminių plakatų poetas Antanas A. Jonynas. Ir ne tik jis, bet ir žmonės, kurie teatre pastarąjį kartą buvo dar iki Brežnevo laidotuvių arba teatru vadina Salomėjos Nėries eilių deklamavimą nuo scenos per miestelio šventę. Gal ir mums reikėjo raginti Lietuvą ne atrasti, o užmiršti Lazdijus ir daugiau niekada čia nesilankyti?

Pavyzdžiui, po pastarojo Lazdijų savivaldybės atradimo Finansų ministerijos atliktame savivaldybių gyvenimo kokybės tyrime apie mūsų krašte sparčiai augantį turizmą galima išplatinti žinią, esą čia tų turistų privažiuoja per daug ir mes jų visai nenorim sulaukti. Prie rajono riboženklių net galim pakabinti užrašus „Lankytis draudžiama“. Juk būtent taip darė kelios dailių istorinių Italijos miestelių savivaldybės, ištransliavę nusiskundimus, kaip turistiniai autobusai užkiša jų gatves. Besifotografuojantys neįtikėtino grožio gatvelėse žmonės trukdo praeiti, sukelia kavos kainas ir kitaip apsunkina čiabuvių gyvenimą. Todėl „instagraminiai“ turistai ten išvis nelaukiami, o dėl kitų dar reikėtų pagalvoti.

Kokia buvo pirmoji skaitytojų reakcija? Tai žinoma, kad „pagūglinti“ to turistų nelaukiančio miestelio pavadinimą. O kai ateis laikas planuoti atostogų kelionę, tuos paieškos rezultatus prisimins ne tik kompiuterio naršyklė, bet ir pats ieškotojas. Labai tikėtina, kad bus pasirinktas būtent toks kelionės maršrutas, kad pavyktų atsidurti tų nelaukiamų turistų būryje ir pasidaryti visų trokštamą asmenukę vaizdingoje vietoje.

Kaip tokia partizaninė reklama veikia, turėjau progą ir pats įsitikinti. Prieš keletą metų pasidalinau feisbuke nuotrauka su pilna pintine Kapčiamiesčio girioje pririnktų grybų ir parašiau, kad niekas čia nevažiuotų ir neieškotų, nes dygsta prastai, tik man vienam, žinančiam geras grybavimo vietas, štai tiek pasisekė rasti. Ir ką jūs manote? Artimiausią savaitgalį sustojęs Kapčiamiesčio aikštėje, prie Emilijos Pliaterytės paminklo ir tuomet dar veikusios kepyklėlės, vos spėjau sveikintis su feisbuko draugais ir sekėjais, susikrovusiais į automobilius vaikus, uošves, šunis ir didžiulius kibirus grybams. Labai tikėtina, kad nemaža dalis iš jų tikrai nieko nerado, nes rašydamas apie prastą dygimą visai nemelavau. Bet užtat sulaukiau ne vienos žinutės, kur čia, Lazdijų krašte, rekomenduočiau skaniai ir sočiai, bet ne būtinai pigiai pavalgyti.

Kitas pavyzdys – buvusios rajono valdžios bandymas įtikinti lazdijiečius būti patriotais ir nevažiuoti apsipirkti į Lenkiją. Gal kas ir neprisimena, bet suveikė jis visiškai priešingai – aplankyti Suvalkų ar bent Seinų krautuves tada iškeliavo net ir tie, kuriuos visiškai tenkino arčiausiai prie namų esančios „Aibės“ prekių pasiūla ir kainos.

Visai neseniai lenkiškos krautuvės dar labiau priartėjo prie Lazdijų – prekybos tinklas „Žabka“ atidarė mažą parduotuvėlę dar arčiau negu dzūkų pamėgtoji „Vynoteka“ Hołny Mejera kaimelyje. Formaliai ta vieta vadinasi Dusznica, bet ikišengeniniais laikais keliaudavusieji per sieną dar prisimena, kad tai buvo pasienio kontrolės ir muitinės teritorija.

Lenkai sugalvojo tokias darbo valandas, kurios galėtų nuvaryti į neviltį verygizmų suvaržytus mūsų prekybininkus. „Žabka“ atidaryta nuo 6 val. ryto iki 23 val. vakaro septynias dienas per savaitę, tai kiekvienas, nespėjęs apsirūpinti gėrimais iki „Norfos“ ar „Maximos“ alkoholio skyriaus uždarymo arba netveriantis sulaukti atidarymo, galės kad ir dviračiu arba paspirtuku nuriedėti iki sienos. Rašau „galės“, o ne „gali“, nes dabar tektų įveikti tokią kelionę gerokai apsunkinančią užkardą – remontuojamo kelio atkarpą.

Pastebėjau, kad „Žabkoje“ pirkėjų gerokai mažiau negu „Vynotekoje“ visai ne tik todėl, kad ten nėra lietuviško alaus ir „Krekenavos“ dešrų lenkiškomis kainomis. Vienintelis įvažiavimo keliukas į parduotuvę atsišakoja nuo plento gerokai anksčiau, negu vairuotojas pamato „Žabkos“ iškabą. O kai pamato, pasukti jau nėra galimybės, nebent specialiai ieškotų vietos, kur nedraudžiama apsisukti, grįžtų atgal ir iš naujo ieškotų įvažiavimo. O kai jus stebi netoliese nuobodžiaujantis lenkų policijos patrulis, tai šitaip įtartinai blaškytis kelyje visai nesinori. Štai ir visa naujosios krautuvės nepopuliarumo paslaptis.

Iš pirmo žvilgsnio smulkmenomis atrodančios nereikšmingos aplinkybės gali nulemti ne tik verslo sėkmę arba žlugimą, bet ir karinių kampanijų baigtį bei istorinių įvykių kryptį. Kolega Algimantas Mikelionis prieš savaitę taikliai pastebėjo, kad neturėtumėme pasiduoti „rusų ir baltarusių gąsdinimams apie Suvalkų koridorių, per kurį atseit prasidės mums nedraugiškų šalių puolimas“, ir ypač išgyrė, jo teigimu, galingiausią Europoje Lenkijos kariuomenę. Duok Dieve, kad to galingumo pamatuoti netektų, nes tikroji galia pasimato tik tikrame mūšyje, o ne paraduose. Rusijos armija visų karybos ekspertų buvo vadinama antrąja pasaulyje, o Ukrainoje gavo lupti nuo neva gerokai silpnesnių, bet motyvuotų ginti savo namus Ukrainos ginkluotųjų pajėgų.

Papildydamas Algimanto teiginius norėčiau atkreipti dėmesį, kad Lenkijoje artėja rinkimai, todėl valdantieji labai stengiasi išpūsti Baltarusijoje apsistojusios „Wagner“ grupuotės grėsmę ir demonstruoti rinkėjams, kaip rūpinasi šalies saugumu. Mums tame kaimynų politikos spektaklyje dalyvauti nėra jokio reikalo. Rusijos ir Baltarusijos grėsmė yra reali ir niekur nedingo, bet net ir gerokai nukvakę tų šalių tironai puikiai supranta, kad į NATO šalių teritoriją geriau nekišti letenos, nes gaus per ją itin skaudžiai. Užteks mums krūpčioti – net ir čia, Suvalkų koridoriuje, dar niekada per pastarąjį tūkstantį metų nebuvome tokie saugūs kaip dabar.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2023-08-25)

Š. Mažeikos nuotr.