Kelionė į Lenkiją – penas protui ir sielai

Šių metų birželio 23 d. Krosnos parapijos klebonas Juozas Klimavičius padovanojo bažnyčios choristams, vadovaujamiems talentingo ir uolaus chorvedžio Audriaus Kričenos, įspūdingą pažintinę kelionę į kai kurias Lenkijos šventąsias vietas. Atsiradus laisvų vietų, galėjo keliauti ir keletas  kitų to pageidaujančių. Turbūt kaimo žmonėms tai retos progos, nes įvairūs renginiai ar šventės ateina ir praeina, vienos labiau tradiciškos, kitos įgaunančios naujų bruožų, bet nepaliekančios tokių gilių pėdsakų, kaip ilgaamžės mūsų prosenelių puoselėtos, saugotos, istorijos audrų naikintos ir vėl atstatytos šventovės, kuriose tylos, iškilmingumo, dvasingumo aura įsismelkia į žmogaus širdį vos peržengus maldos namų slenkstį. Juk čia susilieja architektūra, tapyba, skulptūra, muzika ir kitos meno rūšys, sudarančios harmoningą vienovę, nuteikiančią maldai, susikaupimui, meditacijai.
Krosnos parapijiečiams ši kelionė nebuvo pirmoji. Klebonas J. Klimavičius negaili lėšų, rūpindamasis tikinčiųjų sielovada, stengiasi praplėsti žmonių akiratį, teikti dvasinės atgaivos, nusiraminimo, pažinimo; stiprinti tikėjimą, atverdamas daugelio šviesos šaltinių duris. Taip buvo aplankytas Kryžių kalnas Šiaulių rajone, išklausytos Šv. Mišios šalia kalno esančioje Pranciškonų vienuolyno koplyčioje, stebėtasi dar tuo metu gaisro nesuniokiotos Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno įspūdingu grožiu, melstasi ir širdimi  patikėta Šiluvos Šv. Mergelės Marijos stebuklų galia. Ne vienam ( kad Vilniuje ir pabuvojusiam) naujai atsivėrė ir vilties bei įkvėpimo suteikė sostinės pačios garsiausios ir gražiausios bažnyčios. Sielos ramybės ir atgailos ieškota Pivašiūnų, Merkinės, Liškiavos maldos namuose, stebėtasi žmogaus sielos permainingumu ir atgaiva Panaroje ir kt.
Na, o dabar grįžkime prie tik ką praėjusios kelionės, nuvedusios į kaimyninę šalį – Lenkiją, kurią daugelis mūsų tautiečių lanko įvairiausiais tikslais. Mūsų kelionės tikslas – pasiekti senų senovės Marijos kulto židinį, įsikūrusį šiauriniame Lenkijos pakraštyje Šventąją Liepelę (Swieta Lipka), pasak istorinių šaltinių įsikūrusią dar 1–oje XV a. pusėje. Vietovė apipinta daugelio legendų, bet jos atsiradimą ir pavadinimą lėmė vienas iš stebuklų. Dievo Motina vienam kaliniui,  kryžiuočių nuteistam mirties bausme, pavedė iš medžio išdrožti Marijos figūrėlę. Nuteistasis per naktį išdrožė Dievo Motinos su vaikeliu ant rankų figūrėlę ir teisėjai, patikėję naktiniu apsireiškimu, nuteistąjį išteisino. Šis statulėlę įkėlė į liepą ir iškeliavo namo. Teritoriją, kur augo liepa, valdė kryžiuočiai, todėl figūrėlė buvo pernešta į parapijos bažnyčią, tačiau kitą dieną ji vėl  atsirado savo pirminėje vietoje. Taip įvyko keliskart. Tuomet buvo nutarta palikti figūrėlę medyje ir aplink jį pastatyti koplyčią, taip, kad jos viduje augtų liepa. Vėliau toje vietoje iškilo mūrinė bažnyčia, o jos viduje pastatytas simbolinis liepos medis su Švenčiausios Mergelės statulėle primena šventovės atsiradimo istoriją.
Tačiau didžiulį įspūdį mums paliko pagrindinės navos centre esantis nuostabus vargonų prospektas. Tai turtingai ir išmoningai išpuošti, unikalūs, analogų neturintys vargonai. Mums esant, vyko vargonų prezentacija. Dešiniajame bokšte esantis Arkangelas Gabrielius lenkiasi Marijai, kuri jam atsako linktelėdama galvą. Viduriniame bokšte skamba varpeliai, o ant jo stovintis angelas groja mandolina ir judina spinduliais papuoštą galvą. Maži angelėliai skambina varpeliais. O ant rylos esančių dviejų didesnių angelų su trimitais figūros sukasi ratu. Šoniniuose instrumento bokštuose sukasi žvaigždės. Virš vargonų pakilusi debesų ir spindulių apsupta balandėlės pavidalo Šventoji Dvasia. Tai užburiantis savo vaizdu ir melodijomis angelų orkestras, kurio metu, pasak mūsų vargonininko Audriaus, skambėjo penkių kūrinių muzika, tame tarpe ir „Ave Marija“.
Pasimeldę, apžiūrėję bažnyčios navas, koplyčias, paveikslus, freskas, vitražus ir kitas su istorija bei religija susijusias relikvijas ir objektus stebėjomės tokia žmogaus proto ir Dievo Apvaizdos galia. Todėl panorome šalia šios šventovės įsiamžinti ir mes. Audriaus Kričenos nuotraukoje stovime prie pagrindinio įėjimo.
Swieta Lipka ( Šventoji Liepelė) buvo pagrindinis ir tolimiausias (virš 400 km.)  mūsų kelionės tikslas, todėl apie jį ir papasakojau pirmiausia.
Nors kelionė truko tik vieną dieną, tačiau turėdami puikų gidą –  tarsi vaikščiojančią enciklopediją – geografijos mokytoją Joną Malinauską suspėjome dar daug ką sužinoti ir pamatyti. Jonas pačioje kelionės pradžioje tiesiog pareikalavo sustoti Seinuose – lietuvybės židinyje – ir atiduoti pagarbą rašytojui, kalbininkui, matematikui, vyskupui Antanui Baranauskui, aplankyti bažnyčią, kurioje man apsilankius ne pirmą kartą labiausiai nustebino gausus susirinkusiųjų maldininkų būrys, nors buvo darbo diena, penktadienis, 9 val. mūsų laiku, bet bažnyčioje meldėsi ne tik pagyvenę, vidutinio amžiaus žmonės su šeimomis, vaikais, nemažai jaunimo. Gaila, kad pas mus ne visada ir sekmadieniais tiek susirenka.
O kelionės metu neteko nuobodžiauti, nes mūsų gidas daug pasakojo, sužinojome, kodėl kelias toks vingiuotas, kodėl tankiai liepomis apsodintas, klausėmės A. Baranausko „Anykščių šilelio“ muzikinio įrašo, mankštinome protus, tikrinomės ir gilinomės žinias, atsakinėdami į viktorinos klausimus, kur už kiekvieną teisingą atsakymą laukė Jono paruošti prizai. Žinoma, dėl greitos orientacijos, aštraus proto ir turimų žinių jų daugiausia susižėrė mūsų bendruomenės pirmininkė Audra Kimbirauskienė.
Tolesnis maršrutas vedė į Vygrius. Pakely teko sustoti ir papietauti, o kartu atšvęsti ir Joninių išvakares. Krosnos girininko Sauliaus Kancevičiaus papuošti ąžuolo šakelėm skrybėlaitė – Janinai Silkienei ir kepuraitė – gidui Jonui buvo simbolinis mūsų pasveikinimas varduvininkams. Po trumpos pietų pertraukėlės tęsėme kelionę į paskutinį objektą Vygrių buvusį didingą vienuolių kamaldulių pastatų kompleksą. Čia be gido Jono pagalbos nedaug būtume nuveikę. Jo dėka sužinojome ne tik istorinę praeitį, geografinę padėtį, bet turėjome progos pasigėrėti iš bažnyčios bokšto apžvalgos aikštelės puikia ežeryno panorama, karo sunaikintos bažnyčios, bet vietinių žmonių išsaugotomis meno vertybėmis, nusileisti į gūdžius požemius, kur buvo be karstų tik ant lentų laidojami vienuoliai, ir čia pat dėmesį patraukia giliems pamąstymams nuteikiantis Mirties šokio paveikslas, kuriame vaizduojama  giltinė, kviečianti vienuolį šokti. Dar įdomus faktas, kad vienuoliai kamalduliai turėjo skaistybės ir tylėjimo įžadus – negalėjo kalbėti, nebent kelis žodžius ypatingu atveju ir pašnibždomis. Dabar vienuolių nebėra, bet vienuolyno kompleksas atstatytas ir paverstas poilsio namais. Dar teko pabuvoti celėse, kur paskutinės piligriminės kelionės į Tėvynę metu meldėsi ir gyveno popiežius Paulius II. Pastebėjome, koks didingas žmogus, o kokios kuklios gyvenimo sąlygos: namų darbo kaimiška lova su vietinių audėjų  išaustais apklotais,  darbo stalas, kryžius ir klauptas maldoms,  maldų knyga – taigi tikėjimas didžiausias šio Dievo siųstojo turtas.
Apsilankius tokiose šventyklose, suklupusiam žmogui verta  pamąstyti apie save, savo žemę, savo dangų ir gal dar kai ką daugiau...     
Bronė Mockevičienė