Z. Urbonaitė: „Jei atsigulsi į lovą ir spjaudysi į lubas..."

Z. Urbonaitei pikta, kai moksleiviai negieda himno oficialiuose renginiuose.

Lazdijietė Zuzana Urbonaitė, rašytoja, tremtinė, aktyvi visuomenininkė, spalio 15 dieną švenčia savo jubiliejinį 85-ąjį gimtadienį. 

Metai – tai tik skaičiai, širdis juk visuomet išlieka jauna. Rašytoja nesureikšmina savo amžiaus, nes ji vis tokia pat guvi, energinga, kūrybinga, principinga, visada sakanti tiesą, tai, ką galvojanti. Kartais gal kam nors dėl to būnanti ir nepatogi ar, kaip pati sako, tikras akstinas sėdynėje...

Savo 85-metį rašytoja minės su artimiausiomis dabartinėmis bičiulėmis – Lazdijų kultūros centro folklorinio ansamblio „Riecimėlis“, vadovaujamo Reginos Kaveckienės, moterimis. Ansamblyje ji dalyvauja jau 26-erius metus. Su ansamblietėmis žada susitikti kavinukėje ir smagiai praleisti laiką. 

Nors rašytoja yra garbaus amžiaus, nesėdi rankų sudėjusi. Darbuojasi ne tik namuose, bet ir sode, esančiame prie Galsto ežero. Čia labiausiai mėgsta leisti savo laisvalaikį. Jame augina bulves, burokus, morkas, agurkus, pomidorus, braškes, kukurūzus – visko ir neišvardinsi. O kur dar vaismedžiai, dekoratyviniai medžiai, krūmai, gausybė gėlių: jurginai, rožės, flioksai, vienadienės, astros, bijūnai, čemeryčios, dedešvos... Ir rudenį rašytojos sode pleška gėlės. ,,Smagu man sode, galiu paglostyti, pasikalbėti su kiekvienu žiedeliu. O ir pati žemė dabar kvepia duona“, – sako Z. Urbonaitė.

Nemažai žmonių, sulaukę gyvenimo rudens, skundžiasi vienatve. Rašytoja tvirtina, kad tai – žmogaus pasirinkimas. Jei atsigulsi į lovą ir spjaudysi į lubas, apsispjaudysi akis, būsi vienišas. Kol eini, visur dalyvauji, bendrauji, tol gyveni. 

Pripratusi jau ir prie to, kad jos vienturtis sūnus gyvena Argentinoje – jau 25-erius metus. Vis žada grįžti, bet ji supranta, kad tai padaryti labai sunku. ,,Bijau, kad, grįžęs po tiek metų į kitą pasaulį, čia nepritaps. Prisimenu, kaip mes po tremties grįžome į Lietuvą, kur niekas nelaukė, tremtinių nenorėjo registruoti. Aš iki šiol esu dėkinga Simne vadovaujančias pareigas ėjusiam Nikitai Rutkauskui, kuris padėjo įsitvirtinti Lietuvoje. Be jokių atsikalbinėjimų priregistravo. Klausė, ar moku karves melžti, o mane juokas ėmė, kurgi mokėsiu, jei karvės 7 metus nemačiau. Sakiau, kad moku medžius kirsti, šakas genėti... Taigi pradžia sugrįžus į Lietuvą buvo išties nelengva“, – pasakojo buvusi tremtinė.

Daug metų Zuzana dirbo statybose inžiniere statybininke, todėl vadovavo vyrams, nenuolaidžiaudama sugebėdavo rasti su jais bendrą kalbą, nė vieno niekada neįskundė vyresnybei, netujino, visada į kiekvieną kreipdavosi pagarbiai.

Z. Urbonaitė – aktyvi visuomenininkė, Lietuvos patriotė. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, rūpinosi garbingu partizanų palaikų perlaidojimu, tremtinių palaikų pargabenimu iš tremties vietų. Dalyvavo partizanų pagerbimo bei kituose patriotiniuose renginiuose. Mielai bendradarbiauja su Lazdijų krašto ir Laisvės kovų muziejais, kuriems dovanojo nemažai eksponatų: nuotraukų iš tremties, siuvinėtų rankdarbių: staltiesių, lovatiesių, pagalvėlių. Taip pat ji dalyvauja Laisvės kovų muziejaus rengiamuose edukaciniuose užsiėmimuose. Juose pasakoja moksleiviams apie gyvenimą tremtyje. ,,Ką kalbu aš, to nepasakys nė vienas mokytojas, nes jis įspraustas į programos rėmus“, – sako Zuzana. Ji mielai dalijasi įspūdžiais be tabu. Nuoširdžiai pasakoja apie jaunimo pasilinksminimus tremtyje, draugystę, skaudžius meilės išgyvenimus. Net pasibaigus edukacinio užsiėmimo laikui, moksleiviai jos prašo, kad dar pakalbėtų ir per pertrauką... 

Plačiau - D. Juknevičienė naujausioje ,,Lazdijų žvaigždėje" (2022-10-14).

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Linkime daug sveikatos, ačiū, kad esate