R. Sadauskas-Kvietkevičius: Lazdijų kraštas galėtų tapti geriausia vieta pasenti ir numirti

Paskutinių vasaros dienų vaizdai – išartose rugienose į būrius prieš skrydį susirinkę gandrai ir mokyklinių prekių ekspozicijos prekybos centruose – neišvengiamai priverčia galvoti apie iššvaistytą gyvenimo laiką ir senatvę. Nors įsikūrus krašte, kurio gyventojų vidutinis amžius sparčiai artėja prie pensinio, nuo tokių minčių nepavyks išsisukti visus metus.

Rajone kvepia ne tik rudeniu, bet ir artėjančiais savivaldybių rinkimais. O per jų agitacinę kampaniją vėl girdėsime visų partijų pažadus sugrąžinti į Lazdijų kraštą jaunimą. Ir nė vieno sąžiningo balso, kuris pasakytų: neapgaudinėkim savęs.

Į šiandieninę būseną keliavome ne vieną dešimtmetį – jauni žmonės išvykdavo iš kaimiškų šalies pakraščių į didžiuosius miestus dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Abiejų Tautų Respublikos laikais. Tačiau didelis gimstamumas valstiečių ir miestelių gyventojų šeimose tai su kaupu kompensuodavo. Net kai XIX a. vienas sūnus išsimokydavo iki kunigo, kitas ieškojo laimės Amerikoje, vis tiek buvo kam perimti tėvų ūkį. Sovietmečiu, nepaisant paskyrimų jauniems specialistams atidirbti provincijoje, nemokamai dalintų butų kaimo šešiabučiuose „mūreliuose“ ir pažadų sulaukti alytnamio, didmiesčių žiburiai vis labiau viliojo kaimo mokyklų vaikus. O mažėjantis gimstamumas jau negalėjo kompensuoti tų, kas išvažiavo, baigė mokslus ir grįždavo tik aplankyti senstančių tėvų.

Kas vyko laisvoje šalyje, jūs ir patys puikiai matėte – kiekvienoje didesnėje Lazdijų rajono gyvenvietėje rasite pastatą, kuriame buvo uždarytas vaikų darželis arba mokykla. Geriausiu atveju dabar ten veikia kaimo bendruomenės namai, liūdniausiu – ant stogo jau auga medžiai.

Maždaug tada, baigiantis pirmajam nepriklausomybės dešimtmečiui, jaunimo sugrąžinimas į rajoną tapo visų politinių partijų rinkimų programų dalimi, vis iš naujo į jas įrašomas todėl, kad taip rašyti įprasta. Pritrauksim investicijų, atsiras naujų darbo vietų, grįš jaunimas... Nemeluokit – negrįš.

Kokia prasmė suteikti rinkėjams nepagrįstus lūkesčius, o paskui klausytis jų piktų priekaištų, kad pažadai liko netesėti? O gal tikitės, kad dėl senatvinės demencijos po 5 metų žmonės tų jūsų pažadų neprisimins?

Klaidingi lūkesčiai trukdo planuoti ilgalaikę infrastruktūrą pagal realius, o ne prisifantazuotus žmonių poreikius. Jei po dešimtmečio Lazdijuose gyvens beveik vien galudieniai senoliai, tai gal ne sporto centro už šimtus milijonų jiems labiausiai reikės?

Lazdijų krašto, kaip geriausios vietos Lietuvoje nusenti ir mirti, vizija bent jau išskirtų mus iš kitų senstančių, bet iliuzijomis atjaunėti tebegyvenančių savivaldybių. Juk profesinę karjerą Vilniuje baigusiam žmogui nėra jokio reikalo toliau tūnoti blokinio Karoliniškių ar Šeškinės daugiabučio devintame aukšte ir visą vasarą troškintis tarp įkaitusių mūrų, o žiemą kruopoms skaičiuoti centus, likusius nuo pensijos sumokėjus už šildymą.

Išėjusiam į pensiją lietuviui dar lieka 10–15 metų, kuriuos jis galėtų praleisti džiaugdamasis gyvenimu jaukiame bažnytkaimyje ar nedideliame miestelyje su pėsčiomis pasiekiamomis krautuvėmis, šeimos gydytojo kabinetu, nemokamai vežančiais autobusais ir jo amžiaus publikai subalansuotais kultūros renginiais. Visa tai jau dabar turime, tik neskubame girtis ir kviesti čia apsigyventi būtent pensininkus. Tuos, kurie pardavę būstą sostinėje ir įsigiję gerokai pigesnį namą arba butą čia, galėtų sau leisti pagyventi netaupydami.

Apie 80-uosius gyvenimo metus ar kiek vėliau neišvengiamai ateina tas laikas, kai žmogui prireikia slaugos, o paskui ir ritualinių paslaugų. Jau dabar, pavyzdžiui, Veisiejuose gėlių parduotuvių yra daugiau negu vaikiškų žaislų ar sporto prekių pardavimo vietų. Ir didžiąją apyvartos dalį jose sudaro visai ne vestuvių puokštės.

Senatvė yra toks masinio naikinimo ginklas, nuo kurio dar niekam nepavyko pasislėpti. Baisiausi žmonijos tironai, kurių žodis lemdavo šimtų tūkstančių ir milijonų kančias, bei neprilygstami menininkų talentai anksčiau ar vėliau pasiduoda prieš visagalį laiką. Tvirčiausi raumenys suglemba, o tūkstančių knygų išmintį sukaupęs protas nesugeba atsiminti proanūkių vardų. Galiausiai visi atgulsime kapinėse, tai kodėl Lazdijuose jos negali būti gražiausios Lietuvoje, kad būti palaidota čia svajotų visa Lietuva? O kiek atsivertų naujų galimybių verslams, prižiūrintiems ir tvarkantiems kapus už velionio paliktus arba artimųjų reguliariai mokamus pinigus.

Tokios vizijos įgyvendinimas neįmanomas be nuoseklaus pagarbos senatvei ugdymo. Nes kas gi norės apsigyventi rajone, kur jau pirmą apsilankymo dieną jūsų nepraleis per miestelio centrinės gatvės perėją bukagalvių vairuojamas surūdijęs BMW, dunksintis slavišku popsu?

Lieka dar daug svarbių darbų, pradedant viešaisiais tualetais ramaus pasivaikščiojimo vietose ir baigiant tokiu viešųjų erdvių apželdinimu, kad lėtai judantis žmogus kuo dažniau atsidurtų pavėsyje. Bet svarbiausia žinoti tikslą ir jo siekti – paversti Lazdijų kraštą geriausia vieta senti ir mirti. Kaip buvęs nelabai prasmingos iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ dalyvis nemokamai dovanoju šią viziją Lazdijų politikams. Imkit ir naudokit, jei tik užteks drąsos. O jei neužteks, tai bent negalėsite sakyti, kad niekas čia nepasiūlo kažko naujo.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-08-26)

Š. Mažeikos nuotr.

Autoriaus nuotrauka: 

Komentarai

Visai neblogos autoriaus mintys. Tikrai reikėtų statyti arba uždarytose mokyklose, ambulatorijose steigti senelių namus, kad kiekvienas, sulaukęs momento, kai vienam per sudėtinga (iš)gyventi, galėtų ten kuo oriau sulaukti gyvenimo saulėlydžio...