45 kg sverianti Lietuvos rinktinės narė – tik iš pirmo žvilgsnio trapi

Susipažinęs su lazdijiete Sonata Češkevičiūte, malonia, besišypsančia, smulkute mergina, nustembi. Paklausta, ar ji ką nors valgo, prisipažino, kad tai nuolatinis jos ir mamos diskusijų objektas – sveria vos 45 kilogramus.

Ir dar mokosi automobilių kėbulus remontuoti. „Kai nori – viską gali. Jei yra noras, viskas įmanoma“, – tikina Sonata pridurdama, kad gyvenime vadovaujasi ne viena taisykle, kurios jai labai padeda. 

Tik iš pirmo žvilgsnio ji – trapi lyg porcelianinis puodelis mergina, o iš tikrųjų – itin stipri asmenybė, žinanti, ko nori, ką daro, ko siekia. 

            Ne, mokytoja ji nebus. Ir štai...

Sonata baigė Kauno technologijos universiteto taikomosios chemijos specialybę. Niekad nenorėjo būti mokytoja, mat būdama mokinukė matė, kaip sunku mokytojams išmokyti ne visada norinčius tai daryti vaikus. Anot jos, mokytoju būti nelengva, tam reikia didelio gebėjimo ir ne menkesnio pasirengimo, net pasišventimo. Ir štai ji – mokytoja Kauno Viktoro Kuprevičiaus progimnazijoje, su savo vaikučiais baigė pirmus mokslo metus. Dėstė ji matematiką, teko padirbėti ir mokytojos padėjėja, nuo rugsėjo dėstys fiziką. 

O svarbiausia, kad jai tai – malonumas. „Aerobikos treniruotėse pastebėjau, kad man patinka, kai vaikai šypsosi pasiekę tai, kas anksčiau atrodė sunku, džiaugiasi ir jų tėvai, skambina, dėkoja“, – prisipažįsta šypsodamasi mokytoja.

Neslepia, kad vaikai, pasiekę rezultatų, nepaprastai dėkingi: „Be proto dėkingi. Jų šypsenėlės viską atperka – visus sunkumus.“ 

            Šiandien ji – korepetitorė: vos priima visus norinčius 

Ji net matematikos ir chemijos korepetitore nutarė padirbėti. Iš pradžių priklausė vienai firmai, paskui nusprendė dirbti sau pagal individualią veiklą. 

Žinojo – reikia užsitarnauti gerą vardą, tik taip šiame darbe lydės sėkmė. Dabar jos kiti ieško – vos talpina savo laike visus norinčiuosius, nors pradžioje buvo ir baisu, ir nedrąsu. „O ir pačiai reikėjo daug dirbti, tobulėti, įsigilinti į mokymosi programas, reikalavimus, – aiškina korepetitorė. – Spragų atsirado pandemijos metu, tad dabar reikia padirbėti. Mokytojai darė, ką galėjo, bet mokslas namuose, kartais minkštose lovelėse, padarė savo, tad dabar korepetitorių labai reikia spragoms išlyginti.“

Dabar S. Češkevičiūtė labai rimtai svarsto apie profesines pedagogikos studijas. Ir dar: magistro chemijos srityje sieks po pedagogikos studijų: „Man reikia veiklos, vienoje vietoje man nuobodu. Aš įpratusi gyventi tam tikru tempu. Juk gyvenimas trumpas, tad reikia semti viską, kiek gali. Jei stabdo – neklausyti, eiti savo keliu.“ 

Šiandien ji pasidžiaugia, kad jos santykiai su savo buvusiais mokytojais išliko šilti: „Mes susitinkame, pasišnekučiuojame, išgeriame kartu arbatėlės. Mūsų ryšiai nenutrūko. Suprantu ir vertinu, kiek jie įdėjo savęs, mane mokydami.“ 

            Nusifilmavo filme „Kartą kaime“, dalyvavo pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate

Nuo 8 metų ji – sporto salėje, ten praleido 15 metų. Aerobinė gimnazija ją lydi iki šiol. Įdomu tai, kad būtent ši veikla ją paskatino tapti mokytoja ir atvedė į filmavimo aikštelę: ji net nusifilmavo filme „Kartą kaime“, mat reikėjo špagatą padaryti. Niekad apie tai nė nesvajojusi, dabar džiaugiasi įdomia patirtimi. Tiesa, filmuojantis 3 kartus sceną teko pakartoti. „Gera matyti, kad mūsų kraštas užfiksuotas. Man labai patiko ši iniciatyva“, – neslepia džiaugsmo ji. 

Šiais metais S. Češkevičiūtė pateko į Lietuvos rinktinę su KTU komanda, dalyvavo pasaulio aerobinės gimnastikos čempionate. Prisipažįsta – tai buvo jos siekiamybė. „Nojus Jarmala taip pat dalyvavo tose varžybose, aš taip džiaugiuosi jo pasiekimais“, – sako ji pridurdama, kad tai būtina paminėti. 

Sako, neįkainojama patirtis, bendravimas su geriausiais pasaulio sportininkais paliko neišblėstančių įspūdžių: „Jau vien ta atmosfera ypatinga.“

S. Češkevičiūtė – ta, kurią vis meta į orą. Kokiame aukštyje pakimba? „Kokie 3 metrai bus“, – mano ji. 

Sonata prašo padėkoti jos pirmajai trenerei Rasai Miknevičiūtei, kuri atvedė į šį sportą, taip pat trenerėms Editai Paciukonytei-Rakauskienei, Gintarei Sabaliauskienei bei Irinai Klizienei.

„Aš – maksimalistė“, – teigia Sonata. Manė baigsianti savo sportinę karjerą, tačiau po pasaulio čempionato motyvacijos tik dar daugiau. 

            Moka verpti, tik kojinės kulno neišmezga

„Esu tiksliukė menininkė. Logikos reikalaujantys dalykai man patinka, tačiau muzika, sportiniai šokiai – irgi“, – prisipažįsta mergina. Ji mamos išmokyta ne vieno seno amato: šeimos tradicijos iš kartos į kartą perduodamos. Tiesa, vis tik vienam dalykui kantrybės pritrūksta: nors mama – žinoma mūsų krašto amatininkė Judita Češkevičienė išmokė dukrą verpti, megzti, tačiau kojinės kulno dar neišmezga: „Palieku mamai.“ 

            Mokosi remontuoti automobilių kėbulus

Dar 2021 metais ji įstojo į Kauno technikos profesinio mokymo centrą. Šios smulkutės merginos specialybė – automobilių kėbulų remontas. „Žmogus neprivalo apsistoti ir koncentruotis tik į vieną veiklą. Kuo universalesnis – tuo geriau, tuo naudingiau jam pačiam“, – teigia Sonata. Ir dar prasitaria, kad automobiliais susidomėti paskatino brolis ir tėtis – tiesiog įtraukė. Dabar jiems dėkinga: be galo įdomu, o ir vairavimas – didžiausias malonumas, kaip pati sako, dievinanti vairavimą. 

Lanko pamokas, liko mokytis dar metai: „Daug praktikos čia. Esu vienintelė mergina, tad vaikinukai man labai padeda.“ Tikisi, kad bus brolio, besiruošiančio dalyvauti automobilių lenktynėse, komandos dalimi. O tepalai, garažas, degalų kvapas? „Oi, viskas gerai. Dėl nulūžusio nago aš tikrai neišgyvenu“, – kvatoja ji. 

           Tikrai ne nauja suknia gyvenime svarbiausia

S. Češkevičiūtė šiandien dėkinga savo tėvams, kurie spiria judėti į priekį: „Jei nedarysi dabar, tinkamas laikas niekad neateis – laikas tik praeina.“ 

Pavyzdžiui, ji dar individualiai mokosi dainavimo. 4 metus giedojo Prisikėlimo bazilikos chore. „Nė vienos savo veiklos ar pomėgio neapleidau“, – tvirtai sako.

„Be darbo nieko nebus“, – įsitikinusi mergina. Anot jos, darbų tikrai yra, tik reikia norėti dirbti. „Kas gero iš pandemijos? Tai, kad išmokta dirbti nuotoliu, tad dabar galima gyventi bet kur ir dirbti bet kokiame pasaulio kampelyje, darbas gali būti ne nuo 8 iki 17 valandos – darbo laiką galima dėliotis pačiam, – sako mergina, šiuo metu „Lazdijų žvaigždės“ redakcijoje pavaduojanti vadybininkę. – Reikia norėti dirbti ir dirbti daug, kitaip nieko nebus.“ 

Sonata neslepia – visko buvo, ne viskas sviestu patepta. „Tik nemanykite, kad man tik sekasi. Visko buvo. Bet jei situacija nekokia, aš visada pagalvoju, kad gali būti ir blogiau, tada jau ne viskas taip blogai pasirodo.“ Tai dar viena taisyklė, kuria vadovaujasi – pataria kuo mažiau stresuoti dėl visko.

Ir dar, anot jos, ne pinigai gyvenime svarbiausia, ne nauja nusipirkta suknia: „Gyvenime svarbiausia – žmonės, draugai, bendravimas. Daryti gerus darbus, susipažinti, bendrauti – štai kas svarbu.“

Dineta Babarskienė (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-07-08)