R. Sadauskas-Kvietkevičius: kaip teisingai laukti karo

Niekas dar neparašė ir turbūt greitai neparašys patarimų knygos, kaip išlikti ramiam, bet gerai informuotam tokiu metu, kai visas pasaulis tarsi sustingęs laukia didelio karo pradžios (ši pozicija pateikta redakcijai 2022-02-22 – red. past.).

Ypač nelengva gyvenant Suvalkų koridoriuje, visuose Rusijos ir Baltarusijos pratybų žemėlapiuose planuojamame perkirsti, atskiriant Baltijos šalis nuo sąjungininkų pagalbos iš Vakarų. Dar labiau, kai tyliais rytais ką tik parskridusių gervių klyksmą užgožia iš Gožos poligono ataidintis pabūklų griausmas.

Jeigu bandysite sekti kiekvieną naujienų srauto pranešimą apie prognozuojamas Rusijos įsiveržimo į Ukrainą datas, pasaulio ir Lietuvos politikų komentarus bei sofos ekspertų įžvalgas socialiniuose tinkluose, labai greitai jau negalėsite nieko kito nuveikti. Dar neprasidėjęs karas gali užvaldyti ir sukaustyti mus jo laukime labiau negu griežčiausias karantinas. Kokia prasmė kažką dirbti, tvarkytis kiemą, valyti dulkes nuo kompiuterio klaviatūros, keisti bei skalbti kojines, praustis ir valytis dantis, jeigu rytoj arba poryt žmonija vis tiek susinaikins branduolinėje apokalipsėje?

Kitas kraštutinumas – visiškai ignoruoti nerimą galinčias kelti žinias. Pažįstu žmonių, kurie galbūt sąmoningai, o gal instinktyviai pasislėpė nuo juos trikdančio naujienų srauto savo privačiame pasaulėlyje. Jie valandų valandas gali tarškėti apie orą, maistą, sportą, drabužius ar automobilius, bet vos tik radijas ima transliuoti žinias, iškart perjungia jį į kitą stotį, kur groja vien muzika.

Argi tai blogai? Juk taip žmonės saugo savo gležną psichiką nuo streso ir įtampos? Per tris nepriklausomybės dešimtmečius užaugo „snaigių“ karta, kuriai prireikia psichotropinių vaistų pamačius ant plento suvažinėtą kačiuką. Realių, o ne įsivaizduojamų grėsmių neigimas visu gražumu pasireiškė per COVID-19 pandemiją. Dėkui Dievui ir skiepus sukūrusiems farmacijos koncernams, kad ši nelaimė jau traukiasi ir per Užgavėnes vietoje Morės galėsime supleškinti omikroną, o Velykas švęsti laisvi nuo pandemijos baimės ir visų suvaržymų.

Kone kiekviename katastrofų žanro filme, kai panikos apimta minia bėga iš miesto nuo ateivių invazijos, zombių, potvynio ar prasivėrusio pragaro, įterpiami personažai, kurie nieko apie tai negirdėjo ir nusiima ausines bei pakelia galvą tik tada, kai kokia nors fantastinė pabaisa išsižioja juos praryti. Mūsų kraštuose jie dar yra ir lengvos priešiškos propagandos bei melagienų aukos, nes niekada nė nebandė mokytis tiesą atskirti nuo dezinformacijos.

Tokiu pavyzdžiu galėtų būti viena ponia iš Ricielių gyvenvietės Druskininkų savivaldybėje, feisbuke pabendrinusi nusistebėjimą, esą po jos kaimelį „važinėja tankai“, ir klausimą, ar jau prasidėjo karas. Nors kelias dienas prieš tai per visus žiniasklaidos kanalus būta apsčiai pranešimų, kad Lietuvos kariuomenė Pietų Lietuvoje vykdo pratybas. O tankų Lietuva neturi, tik šarvuotas pėstininkų kovos mašinas „Vilkas“.

Iš pradžių norėjau pakomentuoti: „Avie, įsijunk radiją ir sužinosi“, bet supratau tokio įžeidinėjimo beprasmiškumą, tai tik paraginau pasidžiaugti, kad po kaimą važinėja sava kariuomenė, o ne svetima.

2017 m. vasarą lankiausi Rytų Ukrainoje, buvau nuvykęs prie pat vadinamosios „kontaktinės linijos“, kur tolumoje matėsi Rusijos remiamų Donecko Liaudies Respublikos teroristų pozicijos, kalbinau ukrainiečius, reguliariai keliaujančius per kontrolės postus aplankyti Luhanske likusių artimųjų. Bet smagiausias buvo pokalbis su Avdejevkos miestelio senukais, lošusiais domino alyvų krūmo pavėsyje prie artilerijos sviedinių pusiau sugriauto 5 aukštų daugiabučio namo. Nuo 16 val. tarsi pagal grafiką iš Donecko Liaudies Respublikos pusės nuaidėdavo pavieniai šūviai, o nutildavo susišaudymai tik temstant. Paklausti, ar jiems nebaisu taip sėdėti atviroje vietoje, senoliai sakė, kad šaudo ten nuo 2014 m., tai spėjo priprasti – kažkoks susišaudymas nėra pateisinama priežastis neužbaigti žaidimo.

Jeigu paklausite mano patarimo, kaip išlaikyti sveiką nuovoką ir nepasiduoti panikai tokiais neramiais laikais, patarčiau patiems nusistatyti tokį informacijos apie karo grėsmę srautą, kuris netrukdytų jums gyventi, bet ir visiškai nepaliktų nežinioje. Pavyzdžiui, radijo žinios ryte prieš darbą ir „Panorama“ vakare yra daugmaž būtinos, bet krūpčioti nuo 3–4 naujienų portalų pranešimų, siunčiamų į išmaniuosius telefonus, nėra jokio reikalo. Tiesiog išjunkite pranešimų siuntimo funkcijas naujienų portalų mobiliose aplikacijose – „iOS“ ir „Android“ operacinėse sistemose tai nėra sudėtinga padaryti. O jeigu nutiks kažkas ypatingo, artinsis audra, potvynis arba zombių apokalipsė, jums į telefoną atkeliaus Bendrojo pagalbos centro siunčiami gyventojų perspėjimo ir informavimo sistemos pranešimai. Jų išjungti tikrai nerekomenduočiau.

Kaupti grikių kruopas, druską ir degtukus bei kasti bunkerį dabar nėra pats tinkamiausias laikas. Kruopas sugadins maistinės kandys, o be to, jos pastaruoju metu gerokai pabrango. Pakaks turėti grynųjų pinigų atsargą, generatorių, pilną automobilio baką kuro, naujas baterijas radijo imtuvui, pirmosios pagalbos vaistinėlę ir truputį sveikos nuovokos, kad gyvename NATO priklausančioje šalyje, kurios saugumu solidariai pasirūpins galingiausias pasaulyje gynybinis aljansas. O jeigu nesinori likti nuošalyje, kai kiti eis ginti tėvynę, užsirašykite į Šaulių sąjungą.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius (,,Lazdijų žvaigždė", 2022-02-25) 

Š. Mažeikos nuotr.