Lazdijų ligoninės vadovas – apie artimiausią įstaigos ateitį

Laikinai Lazdijų ligoninei vadovaujantis Vladimiras Jelisejevas: „Dėl reformos Vyriausybė turi daug tartis su savivaldybėmis“.

Viešojoje erdvėje mūsų rajone pastaruoju metu dažnai minima Lazdijų ligoninės direktoriaus naujojo pavaduotojo Vladimiro Jelisejevo pavardė. Ne tik todėl, kad jis, prieš porą mėnesių laimėjęs konkursą ligoninės direktoriaus pavaduotojo pareigoms eiti, aktyviai ėmėsi darbo, bet ir todėl, kad į šį postą atėjo itin atsakingu metu, kai savivaldybių ligoninės stojo ant Vyriausybės paskelbtos savivaldybių ligoninių reformos slenksčio. Todėl, kol po ligos į darbą grįš direktorius Valdas Vabuolas, pavaduotojui kartu su rajono savivaldybės vadovais teks dalyvauti priimant lemiamus sprendimus dėl rajono gyventojams gyvybiškai svarbios įstaigos ateities.

„Lazdijų žvaigždė“ su Lazdijų ligoninės direktoriaus pavaduotoju Vladimiru Jelisejevu susitiko pirmą kartą. Todėl pokalbis – apie viską: kodėl jis pasirinko Lazdijus, kaip sekasi bendrauti su kolektyvu, kokias perspektyvas mato Lazdijų ligoninei ir ką savivaldybių ligoninėms žada jau beįsisukanti reforma. Kaip Lazdijai ieško gydytojų, kuriuos visos savivaldybės dabar graibsto, žada jiems aukso kalnus...

– Žinome, kad jau nebe pirmi metai dirbate Lazdijuose. Kaip Jūs, perspektyvus specialistas, pasirinkote Lazdijus? Kur gyvenate? Kas yra Jūsų šeima? Gal turite planų kada nors tapti mūsų rajono gyventoju?

– Lazdijų ligoninėje dirbu nuo 2018 metų. Buvau pakviestas čia dirbti. Kadangi darbas atitiko mano lūkesčius, pasilikau. Esu gydytojas urologas. Atvykęs radau labai daug pacientų, kuriems reikia urologo paslaugų. Ši sritis Lazdijuose buvo gerokai apleista. Todėl iki šiol darbo krūvis nemažėja – turiu ir konsultacijų, ir operacijų. Direktoriaus pavaduotoju tapau, nes noriu šioje ligoninėje ne tik atidirbti savo darbo valandas, bet ir atlikti konkrečius darbus visos ligoninės labui. Kad visiems čia būtų geriau: ir mano kolegoms gydytojams, ir slaugytojoms, ir būtinai – pacientams. Daugelis jų – garbaus amžiaus, todėl į didesnes ligonines jiems nuvažiuoti sudėtinga...

Aš pats atvažiuoju iš Vilkaviškio. 70 kilometrų man – tai ne atstumas. Žmonės Europoje po dvi ar daugiau valandų kelionėse į darbą užtrunka. Tikrai nejaučiu dėl to diskomforto. Vilkaviškyje gyvena visa mano šeima – žmona ir vaikai. Žmona taip pat važinėja į darbą Marijampolėje. Ji – kitos srities, ne medicinos specialistė. Abu mano tėvai yra medikai. Tėvas Vilkaviškio ligoninėje dirbo chirurgu, mama vadovavo poliklinikai. Močiutė taip pat buvo medikė, dirbo stomatologe Kalvarijoje. Apsigyventi Lazdijuose ar kur arčiau šio krašto planų tikrai buvo. Dabar jie kuriam laikui atidėti. Tačiau galutinis taškas dar nepadėtas. Urologu vieną savaitės dieną dar dirbu ir Marijampolės ligoninėje – čia pradėjau savo gydytojo karjerą, turiu tarsi įsipareigojimų šiai gydymo įstaigai.

– Direktoriaus pavaduotoju, o kuriam laikui ir šios įstaigos vadovu tapote pačiu nepalankiausiu metu – vis dar siaučia koronavirusas, gydymo įstaigoms siunčiantis išbandymus, diktuojantis savo sąlygas. Na, o dabar dar ir savivaldybių ligoninių reforma, kuri, kaip galima suprasti iš gana miglotų Vyriausybės atstovų pasisakymų, nieko gero nežada...

– Suprantama, kad savivaldybių ligoninės, Lazdijų ligoninė – taip pat, kaip atskiri vienetai suplanuotos reformai turėti įtakos negali. Turi būti vieningas sutarimas tarp Vyriausybės, Sveikatos apsaugos ministerijos ir savivaldybių bei ligoninių. To susitarimo tikslas – pasiekti, kad pacientai neliktų be jiems būtinų paslaugų.

Sveikatos apsaugos ministras A. Dulkys teigia, kad po reformos paslaugų teikimas pagerės. Kaip gali pagerėti, jei jau dabar gyventojai būtiniausių operacijų, kitų paslaugų Santaros ar Kauno klinikose turi laukti po kelis mėnesius? Kokio dydžio tada turėtų būti šios gydymo įstaigos, kad tai pasikeistų, kiek gydytojų čia turėtų dirbti? Dabar savivaldybių ligoninės dar „nukrauna“ tą naštą nuo didžiųjų gydymo įstaigų.

Į socialinius aspektus atsižvelgti taip pat būtina. Pavyzdžiui, ką reiškia 80 metų žmogų nuvežti gydyti į Kauno klinikas? Juk jam šokas jau vien nuo paties fakto, kad toli nuo namų, kad viskas kitaip nei savoje ligoninėje, kad jis ten gal 100-asis pacientas, tą dieną paguldytas, ir neaišku, per kiek laiko iki jo ateis gydytojas, slaugytoja...

Jei ligoninės skyrius pats išsilaiko, kodėl jį reikėtų uždaryti?

– Tai gal Lazdijų ligoninės reforma visai nepalies? Arba – tik minimaliai?

– Atvirumas ir komunikacija. Tai yra svarbiausi dalykai Vyriausybei bendraujant su savivaldybėmis ir dėliojant prioritetus. Su rajono savivaldybės mere Ausma Miškiniene, kitais savivaldybės vadovais dažnai susitinkame, tariamės, kaip reformą išnaudoti tam, kad ji Lazdijų ligoninei būtų kuo mažiau skausminga. Kad jos metu surastume būdų, gal net naujų paslaugų atsižvelgdami į rajono demografinę situaciją. Tiesa, džiaugtis naujovėmis dar anksti, tačiau vilčių turime.

Lazdijų ligoninėje problema yra tik dėl Vaikų ligų skyriaus. Gimstamumas rajone jau daugelį metų mažėja, todėl mažųjų pacientų skaičius – taip pat. Išeitį matau steigiant vaikų dienos stacionarą. Tokia paslauga mūsų ligoninei būtų pagal kišenę...

Vertinant reformos visumą, manau, kad ją labai atsargiai reikia vykdyti, Vyriausybei aptariant su savivaldybėmis visas detales. Nestumti jos buldozeriu, savivaldybių rankomis neuždarinėti ligoninių, kaip, jau dabar matome, bandoma daryti, nes tai gali turėti ilgalaikių pasekmių, tiesiog pabloginti daugelio žmonių gyvenimą. Tie, kas dėlioja reformos punktus, sunkiai įsivaizduoja, kad kai kuriems pacientams net į Lazdijų ligoninę atvykti yra taip sudėtinga, kaip kitam – į Kauną. Suprantu – onkologinių ligonių pas mus nepagydysi, bet daugelį ligų ir susirgimų tikrai galime gydyti vietoje.

Dar viena reformos siūloma „naujovė“ – trumpinti pacientų gydymo laiką stacionariose įstaigose. Ar tai išeitis? Ar gali kas namuose užtikrinti, kad iki galo nepasveikusiam ligoniui neprireiks skubios medikų pagalbos? Kad ji atvyks laiku? Ar ligonis skubiai bus nuvežtas į gydymo įstaigą, esančią už daugiau kaip 100 kilometrų?  

Į šiuos ir daugelį kitų klausimų turi reforma atsakyti, nes kalbame apie žmonėms gyvybiškai svarbius dalykus.

– Šiuo metu visos savivaldybės kaip susitarusios garsiai prakalbo apie gydytojų pritraukimą į savo ligonines. Siūlo butus, solidžias vienkartines išmokas. Juk ne paslaptis – geras specialistas pritraukia pacientų ir iš kitų savivaldybių. Kartu padeda ir gydymo įstaigai išsilaikyti. Kaip Lazdijų ligoninei sekasi spręsti šiuos klausimus?

– Vienkartinės išmokos ir kitos panašios priemonės – trumpalaikiai dalykai. Savivaldybė turi turėti ilgalaikę strategiją dėl ateities. Lazdijų savivaldybė yra numačiusi finansavimo tvarką rezidentūros studentams, trūkstamų specialybių gydytojams, atvykstantiems dirbti į rajono sveikatos priežiūros įstaigas. Deja, norinčiųjų ja pasinaudoti nėra.

Marijampolė šiuo metu ruošia 8 specialistus, moka už jų mokymąsi. Suprantama, už tai jie turės vėliau atidirbti. Mane, kaip rezidentą, taip pat Marijampolė paruošė.

Gydytojams, kaip ir kiekvienam jaunam specialistui, reikia ir socialinių pozicijų – ne tik perspektyvios darbo įstaigos, bet ir geros gyvenamosios infrastruktūros, gerų mokyklų vaikams, kitų panašių dalykų.

Lazdijai reikiamus specialistus pritraukia didesniu atlyginimu. Kadrai mūsų ligoninei – tikrai ne katastrofinis klausimas. Geri specialistai atvyksta ir iš toliau. Jie giria mūsų kolektyvą, čia esančią atmosferą, taip pat – ir pacientus, kurie yra kantrūs, suprantantys situaciją. Tiesiog geri žmonės. Gydytojams tai daug reiškia.

– Kaip įsivaizduojate artimiausią Lazdijų ligoninės ateitį?

Terapinis, palaikomojo gydymo, chirurginis ir reanimacijos skyriai Lazdijų ligoninėje turi išlikti. Mes tam esame pasiruošę – yra reikiamos įrangos, specialistų, pacientų skaičiai. Vaikų ligų skyriaus, kaip jau minėjau, finansiškai nepatempsime – tada turėtume gydyti bent 400 vaikų per metus. O jų tiek tikrai nėra. Vaikų dienos stacionaras – tokia būtų išeitis ligoninei ir tėvams, kai vaikas sunegaluoja ir reikia greitai nustatyti to priežastį. Būtų gerai, jei galėtume nusipirkti aparatūrą kataraktos operacijoms. Specialistų yra ir dar rastume. Per 5 metus ši aparatūra ligoninei atsipirktų. Savo paslaugas ligoninė turėtų orientuoti į vyresnio amžiaus pacientus – juk rajonas yra senstantis, turime suvokti realybę.

– Girdime, kad ligoninėje, Jums pradėjus vadovauti, vyksta daug permainų. Kada suspėjate? Juk esate gydytojas, turintis nemažą būrį pacientų. O dar administracinis darbas, kurio atidėlioti taip pat negalite...

– Todėl labai laukiu sugrįžtant direktoriaus Valdo Vabuolo. Surėmę pečius galėtume tikrai daug nuveikti. Darbo krūvis neperdedant yra toks, kad 24 valandų per parą jam neužtenka. Viliuosi, kad tai truks neilgai. Ligoninei reikalingi dideli pokyčiai, todėl šiuo metu nusistatome kai kurias darbo tvarkas, peržiūrime pamirštus ūkinius dalykus. Dėliojame viską į vietas. Juk ne veltui žmonėse gyvuoja palyginimas: tvarka kaip ligoninėje. Tokia ji ir pas mus turi būti.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2022-02-11)