Lietuvos žydų Holokausto pradžios 80-osioms metinėms. M. Kuklianskio laiškas J. Vaikšnoraitei ir A. Jarmalai

Šį rudenį sukanka 80 metų, kai Lietuvoje be gailesčio buvo pradėta naikinti čia įsikūrusi plati žydų bendruomenė. Skaitlingai žydai gyveno ir mūsų rajono teritorijoje. Nebuvo gailesčio ir jiems. Į Katkiškės kaime įkurtą getą 1941 m. rugsėjo pabaigoje buvo suvaryti Lazdijų, Kapčiamiesčio, Rudaminos, Veisiejų apylinkių žydai. Tų pačių metų lapkričio 3 d. nuo vokiškųjų okupantų ir vietos baltaraiščių kulkų Katkiškės pakraštyje krito mūsų krašto 1535 žydų tautybės gyventojai.  
Pažymint Lietuvos žydų genocido aukų dieną siūlome paskaityti kraštotyrininkams Joanai Vaikšnoraitei ir Albinui Jarmalai adresuotą laišką, kurį prieš keletą metų jiems atsiuntė vienas iš nedaugelio išvengusių tragiškos lemties Katkiškėje veisiejiškis Mošė Kuklianskis (1923–2020).

Gerbiamieji Joana Vaikšnoraite ir Albinai Jarmala!
Rašo Jums veisiejiškis Mošė Kuklianskis, gyvenantis Izraelyje.
Su didžiausiu susijaudinimu skaitau Jūsų parašytą ir man per Danutę padovanotą knygą „Veisiejų krašto švietimas ir kultūra 1526–1944“.
Vietovių ir žmonių pavadinimai man girdėti nuo vaikystės ir artimi kaip pažįstamos gaidos. Vietovių nuotraukos žadina norą jose pabuvoti, juo labiau kad ten Ančia taikliai ir teisingai pavadinta gražuole. Be to, tas faktas, kad prisimenate geruoju buvusią Veisiejų žydų bendruomenę, rašote apie žymesnius miestelio išeivius žydus, patalpinote jų pasisakymus, įdėjote sinagogos žydų pradžios mokyklos pastato nuotrauką (kurioje, tarp kitko, mokiausi ir kurią baigiau 1934 m.) ir t. t. sukelia įvairias emocijas.
Labai labai ačiū Jums, abiem knygos autoriams – Joanai Vaikšnoraitei ir Albinui Jarmalai. Nors Jūsų nepažįstu, bet abiejų pavardėms negaliu būti abejingas.
Karolis Jarmala buvo tas, kuris tais baisiais laikais, nepaisydamas pavojaus, drąsiai ir net dramatiškai ištiesė mūsų šeimai pagalbos ranką. Jis atėjo pas mano tėvą ir pasakė, kad jo tėvas prieš mirtį prašė jo atsidėkoti Kuklianskiams už didelę pagalbą, kurią mano senelis savo laiku jam (t. y. atėjusiojo tėvui) suteikė. Baigė jis savo kreipimąsi maždaug šitaip: „Jums, matyti, gresia didelis pavojus, siūlau ateiti prisiglausti pas mane. Javų turiu pilną kluoną. Maisto užteks mano šeimai, mano gyvuliams ir mano svečiams. Ateikite taip, kaip stovite. Man tikrai nieko nereikia.“
Dieną prieš Karolio atėjimą pas tėvą mums, Veisiejų žydams, buvo pranešta, kad pasiruoštume persikėlimui į Katkiškę vien su pačiais reikalingiausiais daiktais, viską paliekant Veisiejuose. Buvo paskirta diena ir laikas persikėlimo pradžiai ir buvo griežtai pasakyta, kad niekas nebandytų išeiti ar bėgti iš miestelio. Miestelis saugomas ir į kiekvieną, bandantį pasprukti, bus šaudoma be perspėjimo. Perkėlimo tikslas mums nebuvo žinomas. Sklido įvairūs blogi gandai. Tam pagrindas buvo Leipalingio visų žydų staigus sušaudymas vieną iš praeitų naktų. Tokia padėtis buvo dieną, prieš ateinant Jarmalai.
Bet Jarmalos atėjimo dieną, iš pat ryto, norėdamas padėti mums ir tuo pačiu sau, nuvažiavo į Lazdijus vokiečių kariškis, vardu Paul, sužinoti, kuriam tikslui mus perkelia ir prašyti savo viršininkų, kad padėtų jam mus palikti jo darbams. Jis grįžo su žinia, kad perkelia mus darbams (matė barakus, į kuriuos atseit mus patalpins) ir kad dar kuriam laikui palieka visus Veisiejuose jo darbams. Kai Jarmala kalbėjo su tėvu, mes jau tą žinojome, bet artima ateitis mums pagrįstai atrodė miglota, neaiški ir pavojinga.
Tėvas paaiškino Jarmalai, kad šiuo momentu gal dar nėra reikalo skubėti, nuoširdžiai jam padėkojo už jo tokį neapsakomai kilnų pasiūlymą ir drąsų žygį ir pasakė, kad, reikalui kilus, mes būsime laimingi pasinaudoti jo pasiūlymu ir paprašė, kad paaiškintų sūnui, t. y. man, kaip pas jį ateiti, nes aš juos vesiu. Jarmala man smulkiai paaiškino, kaip rasti jo sodybą sakydamas: „Žiūrėk, vaikeli, eik taip, kad joks šuo nesulotų.“
Vos spėjus Karoliui nueiti, atskubėjo vienas kaimynų su bloga žinia. Motociklu atvyko vokiečių žandarmerija ir suėmė mūsų geradarį kariškį Paul, kuris suspėjo praeidamas sušnibždėti vienam iš mūsiškių, jog jis suimtas ir kad mus rytoj iš ryto perkels į Katkiškę.
Sveikai galvojant, jokiu būdu negalima buvo tikėti, kad mus suplanuota sunaikinti. Kai apie dvi savaites po karo pradžios išgėręs baltaraištis Alovėje pasakė tėvui, kad jis buvo štabe ir jam ten pasakė, kad visus žydus sušaudys ir kad jis pataria tėvui surasti, jo žodžiais tariant, žmogelį su galimybe jį su šeima paslėpti, tai mes juokėmės kaip iš girtuoklio plepalų. Net kai prieš porą dienų vieną priešpietį sužinojome, kad naktį gretimame Leipalingyje išžudė visus žydus, galvojome, kad tai kokios gaujos banditų ir plėšikų darbas. Mums buvo sunku spręsti, ką daryti. Ką bedarysi, viskas pavojinga ir veda į nežinomybę. Tėvas nutarė pasinaudoti Jarmalos pasiūlymu. Aš tėvo sutikimu pasirinkau apleisti miestelį nakties metu per dalinai laukinį dar tada sodą ir parką su jo gamtiniais pavojais, nes galvojau, kad tas praėjimas bus silpniau saugomas.
Vidurnaktį po atsisveikinimo su gimine ir kai kuriais kaimynais ir pažįstamais jau iš tėvo brolio namo išėjome keturiese: tėvas, pasenęs virš 20 metų po mamos žuvimo Alytuje (ji išvyko pagal Veisiejų policijos reikalavimą gauti Alytaus pažymėjimą, kad neprieštaraujama mūsų persikėlimui į Veisiejus iš Alytaus, kur gyvenome apie 4 metus prieš karą, ir negrįžo. Nužudė ją ten. Atvykusi pateko tiesiai į pasigėrusių budelių rankas, kurie tuo metu ten vykdė žydų gaudynes sušaudymui), aš - 18 metų, sesutė - 15 ir broliukas - 11.
Mus, vos padariusius keletą žingsnių, pastebėjo patruliai, apšvietę rankiniais prožektoriais. Mes pasislėpėme, kur kam papuolė ir, kai sargybiniai atsitolino, įėjome atgal į namus. Namiškiai vėl pradėjo mus nuo bėgimo atkalbinėti. „Sauliau“, taip vadino tėvą, „tokiu būdu pražudysi save ir šeimą. Nebėk, kas bus su visais, tas bus ir su jumis. Dievas padės.“ Bet mes jau buvome veikimo įkarštyje ir mus jau sunku buvo sustabdyti. Nutarėme bandyti dar sykį. Šį sykį viskas ėjo gerai ir, nei vienam šuniui nesulojus, pastuksenau į Jarmalos namo langą. Jis, matyti, mūsų laukė, nes bematant įleido, labai palankiai priėmė, o iš ryto nuvyko į Veisiejus pažiūrėti, kas ten darosi. Pamatęs tą žiaurų žydų gainiojimo iš namų vaizdą ir pajutęs pavojų mums ir sau, grįžo nesavas. Mes tą pastebėjome ir paklausėme jo, o jis nenoriai, bet, mūsų primygtinai klausiamas, galų gale pasakė ir paaiškino, kad padėtis labai bloga ir jis bijo, kad mūsų buvimas pas jį gali baigtis blogai ir mums, ir jam. Jis turi žemės ūkio mašinų, žmonės ateina dirbti, skolintis. Jo ūkyje, namuose dažnai būna pašalinių žmonių ir jis bijo įskundimo, kuris šiuo atžvilgiu skatinamas ir aplinkos palaikomas. Šitą, beveik su ašaromis paaiškinęs, pridėjo, kad jis mūsų iš jo namų nevaro ir mes galime ir toliau jame būti, bet paklaustas turėjo atvirai pasakyti.
Mums buvo aišku, kad negalime toliau „kišti“ Jarmalos į pavojų ir privalome iš jo namų išeiti. Padėtį blogino faktas, kad jau kvepėjo rudeniu. Man taip pat tapo aišku, kad čia Lietuvoje, tokioje ištikimoje fašistinės Vokietijos sąjungininkėje, kai jos vietiniai fašistai neriasi iš kailio pataikauti vokiškiems, rodydami žydų engimo, grobimo ir žudymo baisų pavyzdį, mums išgyventi nepavyks. Man kilo mintis gal ieškoti prieglobsčio buv. Lenkijoje, kuri okupuota ir dar karo padėtyje su Vokietija. Savo mintimis pasidalinau su tėvu. Jis buvo kiek kitokios nuomonės. Jis iki paskutinių dienų dirbo vaistinėje, matė žmonių palankumą jam, jų kreipimąsi į jį „ponuli, ponuli“ ir neėmė dėmesin, kad už vaistinės ribų su juo, ypač nepažįstami, elgsis kaip su kitais jo tautiečiais. Jis nenorėjo palikti Lietuvos. Jis sakė, kad turi gerą pažįstamą kur tai Jiezdo aplinkoje ir kad gal vertėtų pabandyti pas jį ar pas kitą. Bandyti buvo nelengva ir net pavojinga, nes tėvas nežinojo, kur kas tikrai gyvena. Nežinojo, kaip pas juos ateiti. Niekuomet nėra pas juos buvęs. Galima, žinoma, ieškoti klausinėjimu, teiravimusi, bet tada grubiai pažeidžiama konspiracija ir tokiose sąlygose, kai aplink siaučia melais ir šmeižtais sukurstyta neapykanta žydams, prieglobsčio radimas beveik neįmanomas ir toks ieškojimas turi baigtis tragedija.
Kadangi Jiezdas pietuose, pakeliui link Nemuno – sienos su buv. Lenkija, tai nutarėme naktimis eiti ta linkme ir stengtis surasti tą tėvo pažįstamą. Jei nerasime ar jei mūsų nepriims, tai bandysime eiti per sieną, nežiūrint visų pavojų. Žinojome, kad ėjimo planas primityvus, smulkiai iš anksto neapgalvotas, vykdomas be žemėlapio ir be kompaso, kai vieninteliai kelrodžiai - intuicija ir gamta.
Pas Jarmalą iš viso buvome 1,5 nakties ir dvi dienas. Iš jo išėjome antros dienos vakare. Jis mus šiek tie palydėjo ir išsiskyrėme, kaip jis, taip ir mes, su ašarom. Nors pas Jarmalą buvome trumpai, bet jo indėlis mūsų išsigelbėjimui neapsakomas. Jis mums padėjo pačiame naikinimo įkarštyje, jei ne jis, tai gal nebūtume pabėgę ir būtume kankinami ir žūtume Katkiškėje kaip ir kiti Lazdijų apskrities žydai, ir, pagaliau, jo kilnus  ir geranoriškas poelgis mums  padėjo  suprasti,  kad Lietuvos „pogrindyje“ taip pat nėra mums vietos. Jos reikia ieškoti kitur. Karolis Jarmala pelnytai apdovanotas Žūvančiųjų Gelbėjimo kryžiumi ir pripažintas Pasaulio Tautų Teisuoliu. Štai ką man primena Jarmalos pavardė.
Dabar porą žodžių atsakant į klausimą, kodėl, nežiūrit tėvo nenoro apleisti Lietuvą ir ieškoti laimės buv. Lenkijos žemėje, visgi teko tą padaryti. Tėvo pažįstamą, pas kurį tėvas tikėjosi rasti prieglobstį, vargais negalais radome, bet jis mūsų nepriėmė ir nieko nepatarė. Tėvas labai sielojosi, dažnai apie jį su apmaudu prisimindavo ir mums sunkiai pavykdavo jį nuraminti. Net po metų jis miške su sielvartu papasakojo vienam iš mūsų gelbėtojų apie tą žmogų, kuris, pasirodė, buvo mūsų gelbėtojui pažįstamas. Išklausęs tėvą, gelbėtojas pasakė: „Nesisielok, kad nepriėmė, bet džiaukis, kad tave paleido – du jo sūnūs buvo baltaraiščiai.“
Mes pasišalinome iš Lietuvos dėl būtinumo labiau saugotis lietuvių fašistų ir jų šalininkų, negu vokiškų. Mus gaudė, vedė, saugojo, kankino ir žudė tyčiodamiesi lietuviški hitlerininkai, žinoma, ne be vokiškųjų priedangos, sutikimo, koordinavimo ir pagalbos. Praktiškai beveik viską noriai, net su entuziazmo požymiais, vykdė vietiniai. Lyg užhipnotizuoti, lyg gavę vaistų neapykantos kėlimui. Man teko tą matyti ir pajusti, išskyrus patį sušaudymą, apie kurį byloja šimtai masinių kapaviečių ir įvairių liudininkų parodymai.
Joanos Vaikšnoraitės pavardė man taip pat primena puikų žmogų, vardu Aleksandras (Olekas), Vaikšnoras iš Sventijansko kaimo Kapčiamiesčio dabar, berods, seniūnijos. Gal dar pasirodys, kad jis Jūsų, Joana, giminė. Su juo man kontaktuoti teko mažiau, negu su Jarmala, bet jo asmenybė netiesiogiai turėjo efektyvią įtaką mūsų sėkmingai pažinčiai ir širdingam sąlyčiui su 4 kaimų žmonėmis, gyvenusiais miškingame Kapčiamiesčio rajone ir kurių tarpe mums teko nuo 1943 m. vasario pabaigos, gyvenant pusantrų metų miško duobėje, gelbėtis.
Aleksandras ilgus metus dirbo miško darbų vadovu, turėjo didelį autoritetą jį supančiųjų tarpe ir jo humaniškas būdas negalėjo neveikti teigiamai aplinkinių. Aš gyvendamas miške jo nebuvau sutikęs. Apie jį man pasakojo žmonės. Aš mačiau jį tik sykį, kai jau po karo atvažiavau su žmona jos supažindinimui su tuo kraštu ir jo žmonėmis. Vaikšnoras paliko mums gerą įspūdį, tokį, kokį įsivaizdavau pagal žmonių apibūdinimus.
Negaliu praleisti progos nepasakęs, kad 15 mūsų šeimos to krašto gelbėtojų apdovanoti Pasaulio Tautų Teisuolių medaliais. Be to, jie ir dar trys gelbėtojai, jų tarpe Gardino gyventoja, žydų tautybės, Veisiejų kilimo moteris – viso 18, gavo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius iš Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus rankų. Daugelis – po mirties. Apdovanojimus atsiėmė jų palikuonys, su kuriais palaikome ryšį, gyvendami Izraelyje.
Mūsų pažintis su Jarmala ir Vaikšnoru įvyko karui prasidėjus ir įpusėjus - prašosi paaiškinti, kaip gyvenimo bangos suvedė mus.
Pasaulyje yra daug gražių vietų, bet, kur bebūčiau, visur nenoromis iškyla palyginimas su mano gimtine pietų Lietuvos ir Veisiejų aplinkos gamta ir klimatu ir beveik visuomet - paskutiniųjų naudai. Esu gimęs 1923 gegužės 9 d. Kaune puikaus būdo chemiko-vaistininko ir gabios gydytojos bei sumanios žmonos ir motinos šeimoje, tačiau nuo pirmųjų dienų iki pradžios mokyklos baigimo, iki 11 metų amžiaus, augau gražiame Veisiejų miestelyje ir jo visais metų laikais puikiose ežeringose, miškingose ir kalvotose apylinkėse. Po to pusę metų mokiausi Lazdijų „Žiburio“ gimnazijoje, du su puse metų Panevėžio prestižinėje Vyrų gimnazijoje ir 4 metus aukšto lygio miškingo ir pastoviai žaliuojančio Alytaus vidurinėje mokykloje, kurią baigiau prieš pat karą. Atestatus mums išdavė po ištisos dienos sporto varžybų  birželio 21 d. vakare. Atestatą gavau su dovana, iliustruota Kristijono Donelaičio poema „Metai“ už didelę pažangą moksle. Kartu su manimi augo 3 metais jaunesnė sesutė ir 7 metais jaunesnis broliukas. Mūsų tėvai stengėsi dirbti ir gyventi ten, kur vaikai, gyvendami su jais, turėtų kur mokytis. Man baigus Veisiejų pradžios mokyklą, jie 3 metus gyveno Panevėžyje, o pasikeitus sąlygom, persikėlė į Alytų. Čia pirko apleistą vaistinę priemiestyje, galvodami sunkiu darbu ir geru žmonių aptarnavimu paversti ją pelningesne. Kai vaistinę perkėlė į naujas patalpas, apstatė naujais baldais ir aprūpino nauja įranga, indais bei vaistais, ją nacionalizavo. Visai neužilgo kilo karas. Viso Alytuje gyvenome 4 metus.
Pirmą karo dieną, būkštaudami bombardavimų, palikome gyvenamą vietą Alytuje. Mūšiams praėjus, ten kilo žydams pavojingi neramumai. Bastėmės apie 2 savaites laukuose. Nesulaukdami nusiraminimo Alytuje, tėvai nutarė negrįžti į Alytų, paliekant ten visą turtą, ir eiti į tėviškę Veisiejus, kur gyvena giminės ir kur visi mus gerai pažįsta. Reikia pasakyti, kad Veisiejų policija, nepažįstamo, jauno vado asmenyje, mus priėmė palankiai. Tėvui leido dirbti vaistinėje ir apsigyventi šalia jos ir išimties tvarka atleido nuo privalomo visiems žydų vyrams varginančio nakvojimo sinagogoje.
Mane paskyrė nakvojimui sinagogoje ir prijungė prie žydų vyrų darbo grupės, kurią baltaraiščiai naudojo įvairiems darbams: kelių taisymui, malkų ir statybinių medžiagų pakrovimams ir iškrovimams, kasimui, valymui ir pan. Jei darbo nebūdavo, tai versdavo daryti bereikalingą darbą, pvz., pernešti malkas iš vienos vietos į kitą. Buvę pagyvenę amatininkai, siuvėjai, batsiuviai, kepėjai, kepurininkai, kalviai, mūrininkai, kirpėjai, aulininkai ir pan., nepratę prie sunkaus fizinio darbo, tapo pastumdėliais, pasityčiojimo ir kankinimo objektais. Ar ne gėda reikalauti iš siuvėjo, kad mikliai dirbtų su kastuvu, ar juoktis iš kirpėjo, kai jis kerėpliškai ar negrabiai dirba, pakraunant ar iškraunant maišus su cementu. Aš taip pat buvau paskirtas į tą pačią grupę, tiems patiems darbams. Nors taip pat buvau nepratęs prie tokių darbų, bet buvau jaunas ir labiau lankstus, tačiau prižiūrėtojai visuomet rasdavo, iš ko ir dėl ko šaipytis.
Kartą mus paėmė žolės rovimui iš gatvės grindinio. Prižiūrėtojais buvo iš kaimo mano metų baltaraiščiai, ginkluoti šautuvais. Kad mums būtų nepatogu ir sunkiau, jie mums įsakė rauti žolę nesulenkiant kojų kelių. Staiga pajutau rėžiantį smūgį įstrižai nugaros. Prižiūrėtojas man plonu plieniniu šautuvo valikliu sudavė smūgį į nugarą už tai, kad aš kokį tai momentą atsirėmiau viena koja klūpsčias, ir prigrasino, kad sekantį sykį suduos smarkiau. Buvau apsirengęs plonos medžiagos marškiniais ir iš karto iššoko sutinimas, kuriuo rūpintis man neleido. Ką aš galėjau jam pasakyti ar padaryti, kai buvome už įstatymo ribų, be jokių teisių. Kiekvienas galėjo tave sužaloti ar užmušti, nebijodamas bausmės nei dabar, nei ateityje. Atrodė, kad fašistų valdžia tvirta ilgiems laikams ir jų priedanga žydų engimui vien už tai, kad jie žydai, garantuota. Įvairaus luomo ir plauko žmonės, jei juos galima pavadinti žmonėmis, be sąžinės tuo naudojosi.
Po sunkios darbo dienos privalėjome miegoti kolektyviai sinagogoje ant sukaltų iš lentų su protarpiais suolų be patalynių, „globojami“ ginkluotų šautuvais baltaraiščių-prižiūrėtojų iš kaimų. Miestelio gyventojų tarp jų nebeprisimenu. Jie budėjo pamainomis, beveik kas naktį kiti, atitinkamai keitėsi ir jų kankinimai ir pasityčiojimai. Įvairiais būdais vieni daugiau, kiti mažiau tiesiog neleisdavo miegoti, naudodami sadizmo metodus. Gal norėdami pasilinksminti ir parodyti savo galią, įvairiais laikotarpiais rėkdami įsakinėdavo: atsikelt, gult, nusirengt, apsirengt ir pan. visą naktį. Apribodavo išėjimą į tualetą ar šiaip sau šaudydavo. Kartais jie būdavo pernelyg linksmi ir kartais pernelyg žiaurūs. Nesunku buvo numanyti nuo ko - tas kėlė papildomą nerimą.
Mūsų laimei, po tam tikro laiko paėmė mūsų darbo grupę darbams vienintelis esantis Veisiejuose vokiečių kariškis. Ir jūsų knygoje jis minimas ir rašoma, kad jis buvo Veisiejų komendantu. Sprendžiant iš jo santykių su vietine valdžia ir jo mažos veiklos, taip neatrodė. Galvojome, kad jo funkcijos siauresnės ir jis atsakingas vien už sovietų pasienio betoninių įtvirtinimų ardymą, kam jis mus ir paėmė. Jis buvo gražus, virš vidutinio ūgio, sveikai atrodantis vyras, vardu Paul. Stebėjomės, kad jis laikomas užnugaryje. Elgėsi jis su mumis neįprastai džentelmeniškai. Per pirmą pokalbį su mumis jis pasakė, kad jis nebus prižiūrėtoju, nestovės su rimbu, nevarinės ir neskubins. Jis tikisi, kad dirbsime normaliai, o atliktas darbas liudys apie mūsų elgimąsi. Kad mums būtų lengviau, kaip jis išsireiškė, pasiūlė, kad dirbtume pusę dienos. Kitą darbo dienos dalį galime panaudoti savo reikmėms. Jis pasiūlė ją panaudoti darbams pas gretimus ūkininkus už maistą. Mes buvome patenkinti ir stengėmės dirbti. Jis, matyti, taip pat buvo patenkintas ir stengėsi mums padėti. Nuvyko į Lazdijus, kaip anksčiau, pasakodamas apie Jarmalą, parašiau, sužinoti, kuriam tikslui mus perkelia į Katkiškę prie Lazdijų ir prašyti, kad mus dar kurį laiką paliktų jo darbams. Gaila, kad reikalas baigėsi tragiškai: jį suėmė ir, matyt, nusiuntė į frontą.
Veisiejų žydus be turto išvežė ir po kiek laiko nukankintus sunaikino, o mes keturiese pabėgome. Ėjome naktimis ir po savaitės vieną ankstų rytą pasiekėme sieną su buvusia Lenkija – Nemuną. Bugiedos kaime sumanus, geraširdis ir drąsus valstietis Kazys Žukauskas, pamatęs mus iš tolo ir supratęs, kas mes, koks mūsų tikslas ir kas mus laukia ant saugomo tilto, greitai susiorientavo ir nusprendė, rizikuodamas savimi, mums padėti. Jis bėgte prisiartino, skubėdamas ir skubindamas susodino mus į valtį, mikliai perkėlė į kitą krantą ir, skubėdamas grįžti, padrąsino mus, linkėdamas kloties. Vos suspėjome paklausti jo vardo. Po eilės metų aš, aplankydamas jį jo sodyboje, paklausiau jo, kas jį paskatino mums, visai jam nepažįstamiems, rizikuojančiai padėti. Jis atsakė maždaug taip: „Kad ne visai nepažįstamiems. Aš, būdavo, atvažiuoju į Veisiejus, būdavo, užeinu į vaistinę, matydavau, kaip tėvas dirba ir aptarnauja žmones. Ir man padėjo. Negalėjau jam nepadėti.“
Vietiniai anapus Nemuno priėmė mus labai gerai, padėjo pasiekti miško takais Gardiną, kur 30 000 žydų dar gyveno savo namuose, butuose, dirbo, prekiavo ir netikėjo, kad Lietuvos žydus pradėjo naikinti. Iki lapkričio mėn. gyvenome laisvi gestapo valdomame mieste. Nuo lapkričio privertė mus „apsigyventi“ gete. Tėvas dirbo geto dirbtuvėse chemiku, o aš kroviku didžiuliame kariuomenei priklausančiame kuro sandėlyje – dideliame, aptvertame spygliuotomis vielomis plote, į kurį atskira bėgių šaka įstūmdavo vagonus, pilnus akmens anglies ir malkų, kuriuos privalėdavome iškrauti. Vagoną dviese per 4 valandas. Po to tą kurą nešdavome į tolesnę sandėlio dalį anglies sutvarkymui į taisyklingos formos kupetas, o malkų – į rietuves, arba pakraudavome mašinas, kurios atvažiuodavo kuro.
Darbas vyko bet kokiomis oro sąlygomis per visus metus. Prižiūrėtojais buvo vokiečiai, versdavo dirbti pašėlusiu tempu. Už pavėlavimus iškraunant vagonus ir kitus, jų manymu, prasižengimus mušdavo kastuvų kotais, kuriuos ruošė vietoje tam skirtas žmogus. Už darbą mokėjo skatikus, dirbome pusalkaniai, buvo kortelės maistui. Kartais, rizikuodamas gyvybe, ką nors nelegaliai uždirbdavau. Visas tas didžiulis sandėlis su jo griežtais prižiūrėtojais, sunkiai dirbančiais, iškraunančiais ir pakraunančiais anglį ar nešiančiais ją neštuvais poromis vorele, panašiais į juodaodžius nuo anglies dulkių darbininkais, man primindavo matytus kine sunkiųjų darbų kalėjimus – katorgas. Pirmą laiką, mirtinai pavargęs, vos ateidavau iš darbo kruvinom rankom nuo didžiulių šakių, kuriomis iškraudavome atvežtą anglį gabaliukais, arba nuo darbo su anglies luitais, kuriuos iškraudavome plikomis rakomis. Galvojau, kad tokiose sąlygose greitai nusibaigsiu, bet išsilaikiau pusantrų metų, net pripratau. Galvoju, kad man padėjo vaikystėje įgytas geras pamatas – motinos priežiūra, slaugymas ir didelė draugystė su Veisiejų gamta.
Dirbo sandėlyje trys grupės: žydų, vietinių ir belaisvių, kiekvienoje apie 30 žmonių. Blogiausiai vokiečiai elgėsi su žydais. Tarp grupių antagonizmo nesijautė. Mane keletą sykių kalbino vietinis, sakė, kad jei nebėgsiu, pražūsiu. Iš jo aš pirmą sykį išgirdau apie dujas ir apie geležinkelio stotį Malkin netoli Aušvencimo, į kurią atvežami pilni vagonai žydų, o grįžta tušti. Iš jo taip pat gavau vertingą informaciją apie padėtį aplinkoje. Mums pabėgimas iš Lietuvos daug padėjo. Davė apie pusantrų metų laiko apsižiūrėjimui, apgalvojimui ir išsiaiškinimui, ką daryti.
Nuo pirmųjų dienų Gardine būgštavau, kad naikinimo banga nepersikeltų per sieną, ir pradėjau ieškoti būsimų bendraminčių ir galimų bendražygių. Negalvojau, kad galime nugalėti nelygioje kovoje ir likti gyvais, nemačiau prasmės gyventi tarp išgamų, norėjau žūti kovoje su nauda žmonijai, ieškojau ryšio su partizanais, kovojančiais su naciais. Tokio partizaninio judėjimo artimoje aplinkoje neapčiuopiau. Pradėjome su draugu, bėgliu iš Merkinės, patys organizuoti kovos grupę ėjimui į Rytus, arčiau fronto. Į tą grupę buvo numatyta priimti vien tinkančius kovai vyrus ir moteris. Pagal nutarimą, kiekvienam kovotojui buvo duota galimybė imti į grupę po vieną asmenį, fiziškai tinkantį ir netrukdanti grupės judėjimui. Grupės narių ryžtingą nuotaiką, žinoma, slėgė neišvengiamas, neapsakomai skaudus šeimų negrįžtamas išsiskyrimas. Mūsų šeimoje buvome nutarę, kad aš imu broliuką, o tėvas ir sesutė veiks pagal aplinkybes. Aš save raminau tuo, kad galvojau, jog šiaip ar kitaip vis tiek žūsime. Labiausiai gaila man buvo tėvo, jis norėjo gyventi ir skleidė optimizmą. Kartais pagalvodavau, kad gal vaidina, norėdamas kelti mūsų nuotaiką.
Tuo tarpu labai pablogėjo padėtis. 1942 m. rudenį vokiečiai pradėjo naktimis imti iš geto žmones, grūsti į prekinius vagonus ir vežti nežinoma linkme ir neaiškiu tikslu. Pagal pusiau oficialią versiją – į darbą, pagal iš vietinių gyventojų gaunamus gandus – abejotiniems ir greičiausiai nusikalstamiems tikslams, labai primenantiems susidorojimą su Lazdijų apskrities žydais, pagal mūsų žinias, dabar – į Aušvencimą ar Treblinką sunaikinimui. Mums, pabėgėliams, buvo beveik aišku, kad vyksta tai, dėl ko taip būgštavome, kad atsirito Lietuvoje prasidėjusios žudymų bangos, kurias, kaip pasirodė, dabar vykdė patys vokiečiai labiau suplanuotai, geriau organizuotai ir daug našiau. Naujoji naikinimo banga mus užklupo nevisai pasiruošusius. Iki šiol mums nepavyko įsigyti ginklų ir užmegzti ryšio su pasipriešinimo judėjimu už geto ribų, nes, jei jis ir buvo greta, tai mažas ir giliame pogrindyje. Dar ne visi būsimo kovos būrio nariai buvo pribrendę šeimų išsiskyrimui ir jų dalies palikimui likimo valiai ir budeliams. Neturėjome ir nusimanančio tuose reikaluose vado. Žinoma, taip pat apgailestavome, kad neturime tokio Jarmalos, kuris čia, mažiau priešingoje atmosferoje, galėtų lengviau padėti. Nutarėme tuo tarpu, slapstantis gete sunkiai randamose landynėse (ant aukšto, po stogu, ant stogo, rūsių labirintuose, kurioj nors duobėj kieme, lauke ir pan.), stengtis išvengti naktinių gaudynių. Dieną sunkiai dirbdavome, o kiekvienai nakčiai eidavome slėptis į landynę. Nors gaudydavo ne kiekvieną naktį, bet slėpdavomės kas naktį, nes nežinodavome, kada bus gaudynės. Tas mus išvargino net iki apatijos. 1942 m. pradžioje priėjome liepto galą ir jėgų išsekimo atžvilgiu, ir geto padėties atžvilgiu. Gete liko apie 1000 nukankintų žmonių, kuriuos sukoncentravo mažame plote ir kurių jau neėmė į darbą. Buvo aišku, kad ruošiamas paskutinis transportas ir namų susprogdinimas.
Nutarėme įvykdyti tą, ką buvome paruošę – atsiskirti nuo šeimų ir kovinei grupei išeiti. Mes su broliuku skausmingai išsiskyrėme su tėvu ir seserimi ir laiku atvykome į paskirtą vietą. Ir man patamsėjo akyse – radau ne kovos grupę, o šeimų grupę. Beveik visi atėjo su šeimom. Visą naktį ant aukšto, ant smėlio nuo šalčio, apmaudo ir minčių negalėjau užmigti ir nutariau su šia grupe neiti, ieškoti tėvo su seserimi ir, jei juos rasiu, pasišvęsti šeimos gelbėjimui. Būdamas gete dirbau darbovietėje už geto ribų, net miesto rytų pusės pakraštyje, kartais nakties pamainoje, turėjau daug progų gelbėtis, paliekant šeimą, kai su šeima bėgti tas buvo praktiškai neįmanoma. Nors mano bendradarbiai, pagyvenę žmonės su šeimom, būtų nuo mano bėgimo skaudžiai nukentėję, skatino mane palikti šeimą ir bėgti iš darbo, bet aš nei sekundės niekuomet negalvojau to daryti. Blogiausiam atvejui, pakliuvimo į transportą atvejui, buvau palto vidinėje pusėje prisegęs įrankius, kuriais galvojau išlaužti išėjimą iš vagono pasprukimui sykiu su šeima. Skirtis su šeima sutikau tik kovinės grupės tikslui, nes galvojau, kad bėgimas su šeimom - tai pražūtis visiems be naudos. Ir štai aplinkybės privertė mane veikti be vilties pasisekimui, bėgti su šeima pavojingiausiomis aplinkybėmis. Jau pirmieji žingsniai – pralindimas eilės papildomų spygliuotų vielų tvorų, patruliuojančių tarp jų vokiečių kareivių, prasilaužimas pagrindinės spygliuotų vielų tvoros su saugojančiais ją išsidėsčiusiais ant priešais esančių kalvų gerai ginkluotais kareiviais, praėjimas upelio, juosiančio getą ir tekančio greta pagrindines tvoros, kopimas gerai matomu kareiviams taku į apžėlusią augmenija kalvą, kurios gale gatvė pilna civilių ir kariškių – nieko gero nežadėjo, bet šis kelias man atrodė labiausiai tinkamas, palyginus su kitais. Visur buvo gerai saugoma, bet visur gamtos kliūtys praėjimui atrodė dar sunkesnės.
Taigi, iš pat ryto, po sunkios nakties, pasakiau grupės organizavimo draugams man ir jiems nemalonią žinią, kad susidariusiose aplinkybėse esu priverstas atsiskirti ir juos palikti. Staiga vienas iš esančių tarp mūsų vyrukų paklausė manęs, ką galvoju daryti. Aš atsakiau, kad ieškosiu tėvo ir sesers, su kuriais vakar išsiskyriau. Jei rasiu, bandysiu vesti juos iš geto ir, jei tas pavyks, eisim atgal į Lietuvą. Pasakiau ir nustebau, nes apie tai, kur eiti, visiškai negalvojau. Su grupe žadėjome eiti Baltarusijos ir fronto linkme, o kur man eiti atskirai nuo jų, dar visiškai negalvojau. Tada tas vyrukas, išgirdęs mano atsakymą, paklausė, ar priimsiu jį prisijungti. Atsakiau jam, kad nematau priežasties jam atsakyti neigiamai, kad noriai jį priimsime. Jis atsakė, kad supranta ir tuo tarpu norėtų padėti tėvo ieškojime. Ir mes su juo pasiskirstėme ieškojimo sferomis ir vietomis. Aš, žinoma, paėmiau pavojingas vietas ieškojimui, o jam palikau vietas, kurios tuo tarpu buvo nepavojingos, kuriose dar nebuvo uždrausta mums būti. Susitarėme vakare susitikti ieškojimo aptarimui. Tas vyrukas buvo man truputį pažįstamas. Sutikau ji kartą geto kepykloje, kur jis dirbo prasimaitinimui, maldamas girnomis grūdus. Jis buvo pabėgėlis iš Lazdijų, vardu Jankelis Pentiakovskis, kurio šeima žuvo Katkiškėje. Jis buvo šviesiaplaukis, proporcingų veido bruožų, gražaus kūno sudėjimo mano metų vyrukas.
Jankelis visai atsitiktinai aptiko tėvą. Su tėvu po gana gilaus svarstymo galutinai nutarėme, kad einame i Lietuvą. Ėjimas į Lietuvą ir gelbėjimasis ten plačiai parodytas dokumentiniame filme „Gyvybės ir kančių duobė“. Daug ko ten, žinoma, trūksta, filmas išsamesniam parodymui būtų ilgesnis ar net dviejų dalių, ko buvo stengiamasi išvengti. Ypatingai buvo stengiamasi, kad filmas atspindėtų realybę.
Ši laišką gal verta baigti aprašymu kelių emocijų, kurias man atgaivino jūsų knyga. Mano dėmesį atkreipė senojo tilto nuotrauka per „gražuolę“ (tas epitetas - knygos autorių) Ančią su prie pat kranto stovinčiu mūsų buvusiu namu su 2 langais į ežero pusę. Prisiminiau, kaip aš dar vaikas vasarą, iš ryto, vos atsikėlęs iš lovos, šokdavau per dešinį langą maudytis ežero gaivinančiame ir skaidriame vandenyje. Šokdavau vienas nuo kranto ar su draugais. Šokdavome vienas po kito ir nuo tilto, kuris tada atrodė daug aukštesnis. Šokti nuo tilto buvo labai pavojinga, greta tilto vandenyje buvo palikti buvusio dar senesnio tilto dalinai jau sugedę stulpai. Reikėjo šokti ne tiesiai žemyn, o kiek toliau. Vyresnieji bardavo mus už tokias išdaigas, bet šokimo pagunda buvo didelė ir mes vogčiomis visgi šokdavome. Vanduo vasarą Ančioje - gaivinantis, šaltokas, nes praeinantis, atsinaujinantis. Ančia gauna daug vandens iš šaltinių ir, savo ruožtu, duoda vandenį kitiems vandens telkiniams.
Daug šioje knygoje rašoma apie mokyklas ir mokytojus. Prisiminiau savo pradžios mokyklos baigimo egzaminą, kuris praėjo, galima sakyti, su nuotykiais. Aš lankiau žydų pradžios mokyklą. Mokyklos baigimo egzaminus mokyklos mokiniai laikydavo mokykloje su Švietimo ministerijos inspektoriaus priežiūra. Mano baigimo metais tą tvarką staiga pakeitė. Mums pranešė, kad egzaminus turėsime laikyti lietuvių mokykloje sykiu su kelių lietuvių mokyklų mokiniais. Tai buvo jaudinanti naujiena. Labiausiai jaudinosi mūsų mokytoja ir mano mama. Jaudino jas, kad turėsime laikyti neįprastoje aplinkoje, neįprastuose rūmuose su neįprastais baldais, nepažįstamais mokiniais ir nepažįstamų mokytojų priežiūroje. Gal ir buvo ko jaudintis, bet aš tuomet to dar nesupratau. Aš būgštavau dėl lietuvių kalbos egzamino, ypač diktanto. Aritmetikos egzamino nebijojau, uždavinius spręsdavau neblogai. Aš klasės suole sėdėjau su viena mergaite, kuriai, atvirkščiai negu man, geriau sekėsi lietuvių kalba, o blogiau aritmetika. Mes retkarčiais vienas kitam padėdavome. Buvo tokia viltis, kad gal ir per egzaminą bus proga vienas kitam šiek tiek padėti.
Atėjo su  būgštavimais taip lauktoji ir nelauktoji egzaminų diena. Atėjome laikyti lietuvių kalbos diktanto egzamino. Mus, daugelį mokinių, susodino į didelę salę toli vienas nuo kito su daug vaikščiojančių tarp suolų ir prižiūrinčių mokytojų. Mano klasės suolo draugė sėdėjo netoli, bet joks ryšys tarp mūsų nebuvo įmanomas. Reikia pasikliauti vien savo jėgomis. Prisiminiau, kad mama mane mokino, jog diktuojančio intonacija taip pat labai svarbi, kad pagal ją galima daug ką spręsti, ypač sintaksės atžvilgiu. Ir tuo momentu kaip tik man buvo neaišku, ar šioje dabar skaitomo diktanto vietoje reikalingas dvitaškis. Įdėmiai įsiklausiau į diktuojančio balsą ir papildomai išgirdau lyg du silpnus stuktelėjimus. Nejučiomis pažiūrėjau į diktuojantį. Tai buvo vienas iš kitų mokyklų labai rimtai atrodantis mokytojas ar net vadovas. Jo pavardę prisimenu iki šiol. Jis sėdėjo prie stalo, kairėj rankoj laikė tą, iš ko skaitė, o dešine žaidė pieštuku, darydamas jo buku galu dvigubą stuktelėjimą į stalą. Supratau, kad tai dvitaškio ženklas, kad tuo jis pasakinėja savo mokiniams, kaip rašyti. Įdėmiai sekiau jį ir kai kuo sugebėjau pasinaudoti. Lietuvių kalbos egzaminą išlaikiau.
Aritmetikos egzaminas praėjo nelauktai blogiau, negu tikėjausi. Lyg sprendžiau teisingai, bet galutinį atsakymą gavau neteisingą, vietoj sveiko skaičiaus gavau trupmeninį, vietoj tam tikro skaičiaus gyvų būtybių,  pvz., arklių, karvių, gavau skaičių su trupmena, o to būti negali. Aš jau kelintą sykį tikrinu skaičiavimą, bet klaidos nerandu. Tai gal sprendimo kelias neteisingas, bet ir tą jau patikrinau. Kame gi reikalas? Greitai baigsis egzamino laikas, jau mano draugė pridavė savo darbą, o aš sprendimo galo nematau. Ką aš mamai pasakysiu? Ji taip tikėjo, kad su aritmetika nebus problemų. Ir štai. Gėda. Mano akys ėmė smarkiai šlapti. Dar gerai, kad mama man davė nosinę.
Prie manęs priėjo nepažįstama vienos kaimo mokyklos mokytoja. Stovėdama už pečių pažiūrėjo į mano darbą ir pasakė: „Vaikeli, tavo sprendimas geras, patikrink nesijaudindamas apskaičiavimą.“ Kai jai pasakiau, kad jau keletą kartų patikrinau, ji man labai palankiai patarė neskubėti ir ramiai patikrinti ar net paskaičiuoti pakartotinai. Aš nusiraminau ir padariau, kaip ji patarė. Tikrinau ir vietomis vėl skaičiavau, ir radau kvailą - išsiblaškymo klaidą. Apsirikau sudėdamas du skaičius. Pataisiau, gavau sveiką skaičių ir galima buvo tikėtis, kad tai teisingas atsakymas ir tuo pačiu sprendimas.
Gyvenime pasitaiko įvykių, dalykų, kurie, nepriklausomai nuo to, ar jie geri, ar blogi, spontaniškai jie įstringa į atmintį ir ten per visą gyvenimą išsilaiko ir neišdyla, jau nekalbant apie tokius išgyvenimus, kurie neapsakomai sukrečia žmogų.
Šį laišką pradėjau rašyti neužilgo po knygos gavimo su tam tikiu pavėlavimu, kuriame nėra jokios Danutės kaltės. Atvirkščiai, Danutė - labai atsakingas žmogus, stengėsi, kad knygą gaučiau kuo greičiau ir aš jai labai dėkingas. Nesisekė man ir su knygos skaitymu ir šio laiško rašymu. Teko daryti gan ilgas to reikalo pertraukas. Be to, rašydamas ir galvodamas apie savo gyvenimo laikotarpį, kuriame aš, suminiai ir realiai išsireiškiant, pusantrų metų buvau katorgoje (darbas kuro sandėlyje), pusantrų metų valkatavau (ieškojimai saugesnio prieglobsčio, vegetavimas miško duobėje) ir pusantrų metų dar karo metu ir karui pasibaigus tarnavau Tarybinėje Armijoje, mintimis matau daug daugiau, negu parašiau. Rašydamas aš nejuntu ir nepastebiu, kaip pralekia laikas, aš nesigailiu, kad matau ir apgalvoju praeitį pakartotinai giliau, bet turiu tą imti dėmesin ir skirti tam realų laiką.
Nors gyvendamas Veisiejuose prieš karą nebuvau toks dramatiškas, kaip karo metu, bet minčių apie tą laikotarpį knyga sužadino irgi nemažai. Dar kartą labai ačiū už knygą ir jos poveikį man ir atsiprašau už pavėlavimą su padėka.
Viso Jums geriausio.
Mošė

Nuotr. iš interneto https://www.lzb.lt/2020/04/28/uzuojauta-184/ ir šeimos archyvo.