Gyventojai skundžiasi nešienautais piliakalniais, seniūnai – darbo rankų trūkumu

Gyventojai skundžiasi nešienautomis pakelėmis, apaugusiais ir neprieinamais lankytinais objektais, tuo tarpu viešųjų erdvių tvarkymą organizuojantys ir už jį atsakingi seniūnijų seniūnai šaukiasi darbo rankų be atvangos augančiai žolei pjauti.
Sodybą Buteliūnų kaime, vaizdingoje vietovėje, turintis kaunietis su redakcija pasidalijo praėjusį savaitgalį Seirijų seniūnijos ribose esančio Buteliūnų piliakalnio vaizdais.
Jaunais medžiais ir krūmais užėjęs piliakalnio šlaitas, suaugusiojo šlaunis einant siekianti peraugusi žolė – nesutvarkyta aplinka ne tik nevilioja aplankyti kultūros paveldu paskelbtą objektą, bet ir ženklą, apie tai liudijantį, saugiai slepia nuo pašalinių akių.
Seirijų seniūnijos seniūnė Rita Matusevičiūtė-Bražinskienė neneigia – nespėjama.
„Seniūnijos plotas – didžiulis, vien pakelių, kapinių teritorijos, viešieji paplūdimiai, šaligatviai, aikštės ir jų gėlynai reikalauja kasdienio ne vieno žmogaus darbo ir rankų. Fiziškai. Nekalbu apie lankytinus objektus, saugotinas vietas, paveldo objektus – visa tai tvarko ir prižiūri seniūnijos, niekas kitas. Ankstesniais metais tokius darbus paprastai pasitelkdavome nudirbti tuos, kurie už gaunamas socialines išmokas iš savivaldybės privalėdavo kažkiek valandų skirti viešojo gėrio ir seniūnijos infrastruktūros gerinimo darbams. Dabar tokios prievolės ne tik nėra, bet mes net jų prašyti negalime, nes jei kuris pasiskųs, tai bus traktuojama, kad mes darome jam spaudimą ir išnaudojame priverstiniams darbams. Galime tik apeliuoti, kad kuris nors iš jų turės pilietiškumo ir pats ateis pasisiūlyti dienai ar dviem per mėnesį ką nors padėti viešose erdvėse tvarkyti. Tačiau ir tokiu atveju kiltų keblumų – neturime technikos, pakankamai įrankių, galų gale vienas seniūnas su valdiška mašina tiesiog fiziškai nespės jų vežioti“, – apie tai, kokiomis sąlygomis gyvena seniūnijos, pasakojo seniūnė.
R. Matusevičiūtė-Bražinskienė sako, kad šį klausimą seniūnai ne kartą kėlė ir savivaldybės administracijoje, ir Seniūnų asociacijoje, tačiau tokius reikalus kuruojanti ir pokyčius galinti daryti Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra kurčia.
Seniūnei pritaria ir savivaldybės merė Ausma Miškinienė. Ji sako ne kartą kėlusi šį klausimą – kad socialines išmokas gaunantys asmenys prisidėtų prie viešųjų darbų seniūnijose – ir Savivaldybių asociacijoje, ir politiniu lygiu.
„Kalbėjome ir su Užimtumo tarnyba, jei ne atidirbimo prievolę, tai gal galima rasti kokių lėšų atskirose valstybės programose, kurias galima būtų pritaikyti finansuoti tokius viešosios infrastruktūros tvarkymo darbus, tačiau kol kas visi tik rankomis skėsčioja. Problema yra, ją pripažįsta, bet kaip spręsti – nežino arba nelabai nori žinoti ir spręsti“, – teigė merė.
Savivaldybės administracija sako inicijuosianti susitikimus su seniūnais, seniūnaičiais, bendruomenėmis – ką galima padaryti, kad mūsų miesteliai ir gyvenvietės būtų prižiūrėti, sutvarkyti, kad juose miela būtų ir patiems, ir atvykstantiems svečiams.
„Vieną iš variantų galvoju siūlyti visuotines gyventojų talkas kaip kaimyninėje Lenkijoje. Punsko savivaldybė ir ten gyvenanti lietuvių bendruomenė yra gražus ir sektinas pavyzdys, kaip galima talkų ir savanorystės keliu gražinti savo aplinką. Kita vertus, mes, savivaldybininkai, tuomet turėtume būti pirmieji, kurie savo pavyzdžiu rodytume, kad nei dalgis, nei šluota dėl švarios aplinkos nežemina“, – sakė A. Miškinienė.

Vilma Danauskienė, „Lazdijų žvaigždė“