Geležinkelio bėgiais į nežinią ...

Nors turiu širdį tik žmogaus –
Prieš jus nesudrebėsiu –
Ir nei tėvynės, nei dangaus
Aš neišsižadėsiu!

1941 m. birželio 14-ąją naktį Lietuvoje prasidėjo masiniai gyventojų areštai ir trėmimas į Sibirą. Trėmimo operacijas vykdė Sovietų Sąjungos specialiosios NKGB ir NKVD tarnybos, milicija, o trėmėjams talkino vietiniai partiniai funkcionieriai. Niekas nežinojo kur, kada, kuriam laikui ir dėl kokių priežasčių gali būti išvežtas iš savo namų. Ištremtųjų turtas buvo išgraibstytas, konfiskuojamas. Sovietinės represijos buvo nukreiptos į ištisų šeimų naikinimą. Sunaikinus šeimas, turėjo išnykti ir dešimtmečiais kaupta patirtis, puoselėtos tradicijos, kultūra.
Kiekvienas tremtinys nuėjo savo Golgotą – rūsčią, dar ir dabar aplankančią prisiminimais ar sapnais. Tų, kurie anuomet buvo vyresni, jau nebelikę, tų, kurie anuomet buvo jaunuoliai, paaugliai, dar yra. Tie, kurie anuomet buvo vaikai – dabar jau pusamžiai žmonės, auginantys savo suaugusių vaikų vaikus. Taip keičiasi kartos ir tolsta nyki, nemiela tremtinių vargo žemė, kurioje ošė svetimos girios, pro šalį plaukė nemielos upės, mirtimi alsavo ledinis vandenynas. Kiekviena diena buvo palydėta šalčio, bado, ligų, o vėliau, jau šiek tiek prakutus – skurdas, neteisybė ir neapsakomas Tėvynės ilgesys... Kas tremtiniams padėjo ištverti tomis nežmoniškomis sąlygomis? Vieniems – apvaizda, kitiems – atkaklumas, ryžtas, valia, tretiems – įgimta dora ir darbštumas.
Tremtis skaudžiausiai palietė inteligentiją. D. Grinkevičiūtė „Lietuviai prie Laptevų jūros“ prisimena: „ Perpildyti ešelonai vienas po kito ėjo į Rytus, išveždami tuos, kurių didžiajai daliai niekada nebuvo lemta sugrįžti.
    Vežė liaudies mokytojus, gimnazijų ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, teisininkus, žurnalistus, Lietuvos kariuomenės karininkų šeimas, diplomatus, gydytojus, įvairių įstaigų tarnautojus, ūkininkus ir t. t. Vežė iš miestelių, vežė iš miestų, vežė iš kaimų.“ Sunkvežimiai ištisa grandine slinko lik geležinkelio stočių, kur šeimų vyrus atskirdavo nuo šeimų, sakydami, kad laikinai, o iš tikrųjų jų likimas jau buvo nuspręstas iš anksto. Niekuo nekalti žmonės ėjo į vagonus, nežinodami, kad dauguma iš jų jau mirtininkai, kad dabar jie visam laikui paskutinį kartą atsisveikina su vaikais ir kitais šeimos nariais.
Pamąstykime, priimkime kaip duoną senelių tremtinių sušalusius žodžius, išgyvenkime kiekvieną jų sunkią it akmuo pauzę, pamyluokime kiekvieną atodūsį: sunku atpirkti niekšų kaltes. Tačiau už tūkstančius kančių jau niekas nesumokės, nesugebės atlyginti žvėriškų skriaudų – klaida brangiai kainuoja... Niekas nesulaikys išsiveržusios maldos, niekas nenutildys graudaus varpų skambėjimo...
Laisvės kovų muziejaus vyr. muziejininkė Jūratė Paciukonienė


2021 m. birželio 14 d. 11.30 val. iš savivaldybės aikštelės vyks autobusas į Gedulo ir vilties dienos minėjimą Šeštokuose. Tel. pasiteirauti 8 698 76 910.

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Galėjo nors po gėlės žiedą tremtiniams įteikti juk jų tiek mažai beliko. Nors pinigai mėtomi priedams, tortas.....Gaila ir gėda.