R. Sadauskas-Kvietkevičius: kada Lietuvos žemėlapyje neliks Lazdijų rajono?

Sveiki, sulaukę karantino pratęsimo. Nejuokauju – daugumos išmokų dirbantiems savarankiškai, į prastovas išleistiems samdomiems darbuotojams ir per pandemiją darbo netekusiems žmonėms mokėjimo terminai susieti su oficialia karantino pabaiga. Net ir ne itin dosnios išmokos vis tiek geriau negu jokių pajamų.
Viešai pasvajoti, kaip gyvensime, kai jau beveik visi būsime paskiepyti arba persirgę tuo nelemtuoju virusu, laisvoje šalyje niekas nedraudžia. Tik tos svajonės dažniausiai būna taip toli nuo rūsčios realybės, kad nė nežinau, ar čia juoktis, ar verkti.
„Gal kartais į Lazdijus?“ – rašo vienoje iš mūsų rajono aktualijas aptarinėjančių feisbuko grupių žinutę apie ateinantį į Lietuvą žemų kainų prekybos tinklą „Aldi“ pasidalinusi optimistė Vilma. Ir čia pat sulaukia bendraminčių džiūgavimų, kaip gerai būtų, kiek naujų darbo vietų atsirastų.
„Ir „Lidl“ būtų gerai“, – antrina jai optimistė Aida.
Tik yra viena bėda – plėtros įmonių plėtros vadybininkai moka skaičiuoti: rajono gyventojus, jų perkamąją galią, atstumą iki Lenkijos sienos. Vos tik pasibaigs karantinas ir nebeliks kliūčių nuvažiuoti iki Seinų „Biedronkos“, į vietines parduotuves vėl užsuksime gal tik šviežios duonos pristigę, o visa kita gabensimės iš kaimynų lenkų. Tai bet kokias prekybos tinklų investicijas mūsų rajone galim užmiršti.
Po karantino ims veikti reiškinys, vadinamas atidėtu vartojimu. Aną vasarą, tarp pirmosios ir antrosios COVID-19 bangos, jis jau buvo pasireiškęs, kai žmonės skubėjo leisti per kelis sėdėjimo namie mėnesius sutaupytus pinigus. Šis dėsnis gražiai veikia ir padeda atsigauti ekonomikai ten, kur gyventojai turi didesnes už vidutines pajamas, pandemijos metu gali dirbti nuotoliniu būdu iš namų ir kažką susitaupo. Pašalpų gavėjų, bedarbių ir pensininkų rajone karantino pabaigą pasitiksime pravalgę paskutines santaupas ir dar prisiskolinę, o vasarą ilgesingai žiūrėsime, kaip skiepų pasus pasidarę miesčionys skuba išskristi į egzotiškas salas, užuot nuomojęsi kaimo turizmo sodybas, plaukioję baidarėmis Ančioje ir lankę Prano Dzūko muziejų.
Dar šiais metais Lietuvą užplūs Europos Sąjungos atsigavimo fondo milijonai, bet gatvėje stovinčiam su ištiesta ranka jų niekas į saują neįbers. Investicijos plauks į tuos regionus, kur verslas matys bent šiokią tokią jų šviesios ateities perspektyvą. Prikelti Lazdijus žadėję politikai jums to nepasakys, bet mūsų rajono statistiniai duomenys, pradedant gyventojų vidutiniu amžiumi ir baigiant vidutinėmis pajamomis, atrodo taip liūdnai, kad joks stambios įmonės vadovas nepateisintų prieš savo akcininkus investicijų į tokį gūdų Lietuvos pakraštį.
Nereikia būti pranašu, kad galėtum numatyti, jog rajone greitai liks tik viena gimnazija Lazdijuose, o visos valstybės institucijos ir taip jau baigia perkelti savo skyrius į Alytų. Išvažiuojantys specialistai išsiveža ir savo vaikus, o čia dar pasiliekančiųjų atžalos, baigę studijas, į gimtinę net nesidairo. Galiausiai kažkokiam netikėtam proveržiui, koks per keletą pastarųjų metų nutiko turistų netikėtai atrastą Merkinės miestelį, Lazdijuose neužtektų nei entuziazmo, nei noro kartu kryptingai veikti. Viešpatie, jūs net nesuvokiate, kaip susmulkėjote, stumdydami tuos paminklinius akmenis ir baksnodamiesi dėl įtakos valdančiojoje koalicijoje.
Rinkėjai, kuriems neužteko nuovokos suprasti, kad per 4 metus buvimo valdančiojoje daugumoje nieko nenuveikęs Seimo narys juo labiau negalės jiems padėti dar 4 metus snūduriuodamas opozicijoje, patys save nuskriaudė. Tačiau nė vienas kandidatas į Seimą ar savivaldybės tarybą jiems nepasakys akivaizdžios tiesos, kad po 15 ar 20 metų Lazdijų rajono išvis nebeliks. Pasieksime tą ribą, kai nebeliks prasmės ištuštėjusiame šalies pakraštyje išlaikyti savivaldybę su visais jos skyriais. Neperspektyvūs rajonai patys nenubalsuos pasinaikinti, bet nacionalinė valdžia vis tiek bus priversta neišvengiamos būtinybės imtis teritorinės reformos ir prijungti jų teritorijas prie kaimynų. Vieną pakraštį paims Marijampolė, kitą – Alytus, kažkas atiteks ir Druskininkams, jei tik tenykštis caras tada jau bus pasodintas. Veisiejų regioninio parko ir Kapčiamiesčio apylinkių sodybos tarp miškelių, kalvų ir ežerų vis dar bus puikiausia vieta apsigyventi į pensiją išėjusiems miestiečiams arba nuotolinį darbą dirbančioms šeimoms. Tik joms visai nesvarbu, kurio rajono valdžiai atiduoti savo gyventojų pajamų mokestį, kad tik laiku būtų išvežtos šiukšlės ir po pūgos nuvalyti keliai.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius
Š. Mažeikos nuotr.