Pirmieji „Kapčiaus“ metai: klientų gausa ir populiarėjantis Lazdijų kraštas

 „Kapčius“ – nekilnojamojo turto agentūra Lazdijuose šią savaitę šventė vienerių metų sukaktį. Ta proga jo paskyra feisbuke lūžo nuo sveikinimų. Jei ne socialiniai tinklai, kažin ar net mes, šalia gyvenantys bei dirbantys, būtume prisiminę datą, kai rajone įsikūrė pirmoji nekilnojamojo turto agentūra, tarsi žymėdama faktą, jog ir šiame nuošaliame Lietuvos kampe esantis turtas gali būti paklausus. 
„Kapčiaus“ per šiuos metus buvo daug visur: ir rajono, ir kaimyninėje spaudoje, socialiniuose tinkluose ir internete, kur agentūra turi savo svetainę. Atrodė, kad ne vienerius, o jau kelerius metus darbuojasi...
Jubiliejaus proga – interviu su „Kapčiaus“ vadove ir savininke Lina Valentiene apie tai, kokie buvo pirmieji darbo metai ir kokią ateitį savo įmonei ji planuoja, kokias perspektyvas nekilnojamojo turto rinkai mato Dzūkijos krašte.
– Nujaučiu, kad į klausimą apie „Kapčiaus“ darbo rezultatus pirmaisiais metais sakysite, jog dirbti trukdė karantinas, kuris prasidėjo vos mėnesį po agentūros įsikūrimo ir su menkomis pertraukomis tęsiasi iki šiol. Juk karantinas nė vieno verslo neglostė… Tad kokie pirmieji metai buvo „Kapčiui“?
– Priešingai visiems nuogąstavimams, jie buvo derlingi. Ir labai geri – tikrai tokių nesitikėjau. Jau ne kartą sakiau – bijojau pradėti verslą, registruoti įmonę. Tačiau išdrįsau ir pradžia tikrai nenuvylė. Karantinas mums buvo tik į naudą – žmonės dėl pandemijos traukiasi į atokesnes vietoves, vienkiemius, todėl per šiuos metus daug buvo nupirkta vienkiemių. Ir ne tik miestiečiai – rudenį intensyviai žemes pirko ūkininkai. O paežerėmis žmonės domisi, perka ir dabar, žiemą. Daugelis jau supranta, kad tokios vietos nėra neišsemiamas aruodas – pirmieji savininkai, rajono gyventojai, jau baigia tas vietas išparduoti. O naujieji savininkai jau parduoda daug brangiau, nori uždirbti. Nežinome, kada baigsis karantinas – ko gero, dar negreitai. O vienkiemių, paežerių kainos dėl to tik kils. Tik pusnys šiek tiek pristabdė mūsų važiavimą į tas paežeres, ne kartą buvome ir įklimpę. Bet žmonės nenustoja domėtis, tai mus, žinoma, džiugina. 
– Su klientais bendraujate, todėl žinote, kokiu tikslu jie sodybas perka – tik poilsiui ar nuolatiniam gyvenimui? Juk būtų gražu, jei rajone atsirastų naujų gyventojų, čia jie kurtų verslus, pamažu pradėtume vėl didėti, plėstis, būti labiau žinomi.
– Pirkėjai turi labai skirtingų planų, ką veiks su perkamu nekilnojamuoju turtu – štai savaitės pradžioje sodybą gražiose Veisiejų apylinkėse prie Vepryno ežero įsigijęs Vokietijos pilietis čia planuoja steigti kaimo turizmo verslą. Žmogus, kažkada gyvenęs ir dirbęs Amerikoje, man sakė, kad Lietuva jam – pats gražiausias kraštas ir čia mato perspektyvas. Jaunimas perka trumpalaikiam poilsiui, kad atvažiavę turėtų kur palapinę pasistatyti. O vėliau, kas žino, gal ir ilgesniam laikui įsikurs – juk nuotolinis darbas vis labiau įsitvirtina. Populiariausios kainos – iki 10 tūkstančių. Tokios sodybos jau beveik išpirktos.
Beje, jauni žmonės dažnai net nenori perkamo objekto apžiūrėti – pažiūri internete, pasiskaito ir perka. Aš jiems aiškinu, kad ne saldainį perka, kad reikia būtinai apžiūrėti, pajusti tų namų, tos vietos dvasią – gal ji visai netiks. Nenoriu vien susirašinėti, skambinu, bendrauju telefonu, stengiuosi kaip įmanoma daugiau paaiškinti. Tiesiog stengiuosi, kad žmonės liktų patenkinti ir „Kapčiaus“ darbu, ir įsigytu turtu.
Beje, karantinas išryškino, o gal pakeitė tautiečių charakterį – jie tapo ne tokie geranoriški, pavydūs. Gal dėl pandemijos kai kuriems trūksta pinigų... Jei anksčiau būdavo daug lengviau susitarti su bendraturčiais, jie dažnai vienas kitam perleisdavo savo nekilnojamojo turto dalį, tai dabar laikosi dantimis įsikibę savo dalies net tolimiausi giminaičiai. Kartais tyčia užsispiria neparduoti, neatiduoti, kad tik kitam geriau nebūtų...
– Kaimo turizmo verslas, kaip galima spręsti iš jūsų pasakojimo, dar neišsemtas? Žmonės vis dar planuoja steigti tokias sodybas?
– Tikrai taip. Ir karantinas parodė, kad jos bus paklausesnės nei anksčiau. Jei negalėsime išvažiuoti į užsienį, daugiau rinksimės poilsį vietoje. Žinau, pavyzdžiui, pasivažinėjimo žirgais paslaugos mūsų rajone jau yra užsakytos visam ateinančiam sezonui. Žmonės pasiilgę galimybės išeiti, išvažiuoti, užsiimti bet kokia veikla, nes jau buvome įpratę gyventi labai aktyviai, o karantinas taip staiga mus uždarė. Situacija, kai laisvai galėjome keliauti po pasaulį, kai kurių specialistų teigimu, į senąsias vėžes gali negrįžti ir keletą metų. Todėl perspektyvas mokantys įžvelgti žmonės planuoja, kaip šią problemą išnaudoti kuo geriau, padaryti, kad ji duotų ne minusą, o pliusą.
– Tai karantinas jūsų, kaip kitų verslų, neuždarė?
– Tikrai ne. Laikomės saugumo reikalavimų, dirbame po vieną. Tačiau klientai visuomet yra laukiami. Ne tik tie, kurie nori pirkti, bet ir parduoti. Greta mūsų agentūros yra įsikūrusi notarės Gerdos Zaleckaitės-Žeromskienės kontora, su kuria nuo pat pirmų agentūros dienų gražiai bendradarbiaujame. Ji mielai konsultuoja mūsų klientus, pataria, kas jiems yra geriausia, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju.
Dirbame trise, tačiau dėl karantino nė viena nebuvome prastovose. Taigi, galima sakyti, kad „Kapčius“ per pirmuosius darbo metus išaugo – juk pradžioje buvau tik viena.
Ir, naudodamasi proga, noriu padėkoti rajono savivaldybės merei Ausmai Miškinienei, kad padėjo mums plėstis, kompensavo darbo vietų agentūroje kūrimą. O svarbiausia – nuoširdžiai dėkoju savo darbuotojams Rimantei, Ramunei, Vaidai ir fotografui Aldui – tik su jais mūsų bendro triūso dėka „Kapčius“ yra toks, kokį šiandien turime ir džiaugiamės.
– Beje, kodėl savo agentūrą pavadinote kapčiaus vardu? Juk jaunesnės kartos žmonės šio žodžio ne tik nevartoja, bet ir nežino, ką jis reiškia.
– Taip, ir mano klientai dažnai teiraujasi, ką šis žodis reiškia. Sakau, paklauskite savo senelių, tai tikrai pasakys. O jie sako, kad seneliai jau seniai numirę... Tai ir nėra kam tuos senuosius lietuviškus žodžius saugoti.
Kapčius – tai žemės kauburys, kuriuo senovėje žmonės žymėjo ribas tarp žemės sklypų, vietovių. Man šis žodis reiškia žymiai daugiau. „Kapčius“ buvo ir mano sukurtos kaimo kapelos Kapčiamiesčio laisvalaikio salėje, kurioje dirbau, pavadinimas. Nuo šio žodžio yra kilęs ir Kapčiamiesčio pavadinimas. O Kapčiamiestis yra mano gimtinė – mylima vieta, kuriai tokiu būdu lyg ir atiduodu duoklę, stengiuosi, kad šis kraštas būtų kuo plačiau žinomas. Jį tikrai verta žinoti dėl jo grožio, unikalumo, egzotikos.
– Kaip įsivaizduojate „Kapčiaus“ veiklą po maždaug 10 metų?
– Be abejo, įsivaizduoju klestinčią. Dėl vienerių ar trejų darbo metų nebūtų reikėję net pradėti. Nors rajone žmonių mažėja, bet tikiu, kad surasime nišą savo veiklai, gebėsime rasti klientų. Tie, kas bendrauja su mumis, žino, kad viską darome ne formaliai, ne bet kaip, o labai nuoširdžiai ir atsakingai. Ne tik mes patys, bet ir notarė, matininkai, kiti specialistai konsultuoja mūsų klientus. Norime palikti apie save kuo geresnę žinutę, kad ji keliautų iš lūpų į lūpas ir taip populiarintų „Kapčiaus“ vardą.
„Lazdijų žvaigždės“ inf.