L. Kvedaravičienė, A. Jarmala. Veisiejų kultūrinis gyvenimas

Daina ir šokis, muzika ir vaidyba – tai neatskiriamos meno rūšys, lydėjusios lietuvį nuo neatmenamų laikų. Didelį dėmesį tam skyrė ir Veisiejų krašto žmonės. Nors tokia sąvoka, kaip kultūros namai tarpukario Lietuvoje dar neegzistavo, tačiau jų darbo funkciją puikiai atliko įvairios organizacijos, žmonių susibūrimai.
Sklaidant to laikmečio spaudą, į akis krenta šių organizacijų kultūrinė veikla, kurią vykdė šių organizacijų vadovai ar jų paprašyti organizacijų nariai.  
Savo veikla Veisiejuose labiausiai išsiskyrė Lietuvos katalikiško jaunimo sąjunga „Pavasaris“, Šaulių būrys, Vilniui vaduoti sąjungos Veisiejų skyrius, Tautiško jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“.
Pirmosios žinios apie Veisiejų pavasarininkų kultūrinę veiklą spaudos leidiniuose pasirodė 1924 m. pirmajams pusmetyje. Tuo metu ypač populiarūs buvo vaidinimai. Taigi, pirmosios kultūrinio gyvenimo žinios ir buvo apie suvaidintus dramos veikaliukus. „Tėvynės sargas“ 1924 m. gegužės 10 d. straipsnelyje „Pavasarininkai kruta“ rašė, kad „Vietos inteligentų iniciatyva buvo suorganizuotas vakarėlis. Suvaidintos dvi komedijos: „Aš numiriau“ ir „Vestuvės per prievartą“.
Sekančiais, 1925 m., rašoma apie suvaidintą veikalą „Rytojaus diena“, prie mokyklos rūmų rodytą spektaklį „Ant bedugnės krašto“.
Dainų srityje didelį pagyvėjimą į Veisiejus atnešė 1922 m. atvykęs gyventi kompozitorius Juozas Neimontas. Labai greitai jis subūrė bažnyčios ir visame krašte gerai užsirekomendavusį Pavasarininkų chorus. Jau 1924 m. veisiejiečiai su J. Neimontu keliavo į Kauną, I-ąją respublikinę dainų šventę. Nepraleido ir kitų dainų švenčių, vykusių tarpukario Lietuvoje kas ketveri metai. Išliko 1924 m. rugsėjo 14 d. leidinyje „Pavasaris“ aprašymas apie Alytuje vykusią Dainų šventę, kurioje Veisiejų pavasarininkų chorui, vadovaujamam J. Neimonto, devynių chorų tarpe atiteko II vietos II laipsnio pagyrimas.
Pavasarininkai savo pasirodymus organizuodavo po Atsimainymo atlaidų, vykdavusiose pavasarininkų šventėse arba į savo veiklos planus įtrauktuose vakaruose, kuriuose buvo rodomi vaidinimai, dainuojama ir šokama.
Gerai buvo atsiliepiama ir apie Veisiejų bažnyčios chorą. Štai vienas iš to meto straipsnelių:

Mūsų laikraštis 1932 m. spalio 15 d. Nr. 41

Įdomus straipsnis „Ryto“ laikraštyje buvo atspausdintas 1933 m. sausio 10 d.:

Veisiejų šaulių būrys taip pat, greta karinių užsiėmimų, nepamiršo ir kultūrinės veiklos.
1923m. gegužės 17 d. „Trimitas“ rašė, kad “...plėšikus kiek paraminę, Veisiejų šauliai ėmė dirbti ramųjį darbą. Balandžio 22 d. buvo suruošę viešą vakarą Veisiejuose. Vaidino „Kuprotas Oželis“, „Senovės kariai“ ir „Baudžiauninko likimas“; pelną skyrė būrio reikmėms. Vaidinimas išėjo gan gerai, ypač publika labai domėjosi senovės kariais.“
Per pimąjį 1928 m. pusmetį Veisiejų šauliai suruošė penkis viešus vakarus su vaidinimais, po kurių „tyram ore buvo šokiai ir žaidimai“. Dar galima pažymėti šaulių vaidintas komedijėles „Kontrolis“ ir „Važiuojam“, trijų veiksmų scenos vaizdelį iš spaudos draudimo laikų – „Rytojaus diena“, keturių veiksmų komediją „Vagys“, trijų veiksmų dramą „Savanorio Duktė“ ir kt.
Aktyvios kultūrinėje veikloje buvo ir šaulių grandys. 1931 m. gegužės 9 d. šaulių žurnalas „Trimitas“ rašė, kad Radvilonių grandis balandžio 23 d. suruošė viešą vakarą ir suvaidino trijų veiksmų komediją „Burtininkė“, o Petroškų grandis tą pačią dieną suruošė viešą šokių vakarą.
Šiandien ne tik Veisiejuose žinomos šiame gamtos kampelyje gražiai organizuojamos Joninių šventės. O ar žinome, kad šių švenčių šiame krašte pradininkai buvo ke kas kitas, o Veisiejų šaulių būrys?

Kalbant apie Veisiejų šaulius, negalima nepaminėti Babrų kaimo gyventojo, Veisiejų kuopos šaulio ir pavasarininko Vinco Jurčiukonio. Jis ne tik aktyviai dalyvavo Veisiejų šaulių ir pavasarininkų kultūrinėje veikloje, tačiau ir gimtajame kaime, subūrdavo vietos žmonės ne vienam spektakliui, kuriuos rodydavo ne tik vietinams, bet ir aplinkinių gyvenviečių žmonėms. Vėliau, tarybiniais metais, V. Jurčiukonis pasižymėjo dainų šventėse, kituose meniniuose pasirodymuose, kuriuose dainavo lietuvių liaudies dainas. Jo įdainuotų dainų yra įrašyta Lietuvos radijo ir Lietuvos muzikos fondų lobynuose, išleista su V. Jurčiukonio atliekamomis dainomis plokštelė.
Beveik visą tarpukario Lietuvos laikotarpį didelis šalies skausmas buvo Vilniaus krašto netektis. Pažangūs lietuviai galvojo ir neprarado vilties, kad ši istorinė Lietuvos dalis žemės vėl sugrįš į mūsų šalies teritorines žemes. Kovoti ir nerimti dėl šių žemių buvo įkurta Vilniaus Vadavimo Sąjunga, veikusi daugelyje Lietuvos miestų ir kaimų. Viena iš šios organizacijos veiklų buvo meniniai sąjungos narių pasirodymai. VVS spaudos leidinyje „Mūsų Vilnius“ 1931 m. vasario 10 d. pavyko aptikti žinutę apie Veisiejų VVS skyrius suruoštą viešą vakarą, kuriame vaidinta keturių veiksmų drama „Už tėvynę“. „Vaidinimas pasisekė. Publikos buvo pilna salė...“, – buvo rašoma šioje žinutėje.
Nebuvo abejingas Vilniaus netekčiai ir veisiejietis kompozitorius Juozas Neimontas. 1937 m. „Mūsų Vilnius“ Nr. 6 įdėtas J. Neimonto laiškelis, jo užrašyta ir harmonizuota daina:

Tarpukario jaunimas buvo susibūręs į Tautiško jaunimo sąjungą „Jaunoji Lietuva“, kurie trumpai vadinami Jaunalietuviais. Nebuvo abejingas šiam judėjimui ir Veisiejų jaunimas, tuo pačiu ir čia vykdomai kultūrinei veiklai.
„Veikiame“ – rašė „Jaunoji karta“ 1933 m. Nr. 3:

To meto spaudoje dar buvo paminėtini keli Veisiejų jaunalietuvių suvaidinti veikalai. Tai dviejų veiksmų komedija „Išgyveno“, 1936 m. skyriaus vado J. Balčiaus rūpesčiu surengtas vakaras, kurio metu suvaidinta dviejų veiksmų komedija „Tikrasis aitvaras“ ir juokų vaizdelis „Darbo birža“.

1940 m. birželio 17 d. į Veisiejus įžengė Raudonoji armija. Tarybinei santvarkai užėmus miestelį, buvo atleisti kai kurie valsčiaus tarnautojai, uždraustos visuomeninės organizacijos.
Gaila, neišliko jokių žinių apie miestelio kultūrinį gyvenimą karo metais.

Lazdijų kultūros centro archyvuose yra saugomas Veisiejų miesto zoninių kultūros namų pasas, parengtas 1986 m., kuriame pažymima, kad kultūros namai įsteigti 1947 m.
Tiesa, enciklopediniai leidiniai rašo, kad kultūros namai Veisiejuose įsteigti tik 1950 m..  Tikriausiai, apie juos kalbama remiantis 1950 m. lapkričio 27 d. Kauno srities Veisiejų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto protokolu Nr. 9, kuriame buvo svarstomas Veisiejų r. Liaudies švietimo skyriaus vedėjo Urbanavičiaus pateiktas klausimas „Dėl kultūros namų poilsio parko išskyrimo“. Labai greitai, jau 1951 m. sausio 11 d. buvo priimtas Veisiejų r. darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimas Nr. 4, kurio pirmasi punktas skelbia:
1. Perduoti Veisiejų rajono Kultūros-švietimo skyriaus balansan Kultūros namų pastatą, esantį Veisiejų miestelyje, Juliaus Janonio gatvėje, susidedantį iš dviejų aukštų medinio pastato, išmieros 18x20 ketvirtainių metrų.
Buvo numatyta skirti lėšų ir iki gegužės 1 d. atlikti šiame pastate kapitalinį remontą. Tuo pačiu nutarimu buvo priimtas ir šio nutarimo šeštasis punktas:
6. Laikinai nuo naujojo pastato Kultūros namams statybos, numatytos LTSR Ministrų Tarybos 1950 m. rugsėjo mėn. 26 d. nutarimu Nr. 861 atsisakyti, sąryšyje su tuo, kad šiuo metu rajono statybinės organizacijos yra nepajėgios atlikti numatytos pastato statybos.
Taigi, galima teigti, kad, atlikus remontą Veisiejų kultūros namai pradėjo savo veiklą šiame pastate (dabar tai M. Bižytės g.). Nors dar yra amžininkų, prisimenančių, kad iki tol kultūriniai renginiai vyko tuometinėje LTSR Dešimtmečio gatvėje (dabar Vytauto g.) pastate, kuriame vėliau buvo miesto valgykla, vėliau parduotuvė), dabar apleistame name, esančiame į vakarus nuo Veterinarijos vaistinės. Čia, matyt, ir buvo Veisiejų kultūros namų užuomazga.
Lina Kvedaravičienė, Albinas Jarmala