Nors dideli keliai pro šalį nėjo...

Buvusios Šeštokų vidurinės mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Irenos Meištienės (dešinėje) kūrinys - parapijos jubiliejui.

Šį straipsnį skiriu artėjančiam Šeštokų parapijos įkūrimo 100 metų jubiliejui - jau išėjusiems į amžinybę parapijiečiams dar kartą prisiminti, nes, pasak literatūrologo Vinco Kuzmicko, ,,Kiekviena tauta susideda ne tiek iš gyvųjų, kiek iš mirusiųjų - lieka gyvos jų idėjos ir darbai. Tos idėjos negaivinamos pradeda blėsti ir visai užgęsta“. Kurdama tekstą, naudojausi prof. habil. dr. Juozo Vytauto Uzdilos monografijų apie Šeštokų kraštą trilogija, mirusiųjų artimųjų pasakojimais ir pateiktais dokumentais, interneto prieigomis.
Talentingo lietuvių rašytojo Juozo Baltušio romane ,,Sakmė apie Juzą“ pasakojama istorija vyro, kuris, nusivylęs meile ir artimaisiais, išeina  į nuošalią pelkę, vadinamą Kairabale, tikėdamasis išgyventi vienas - be žmonių ir įvykių. Deja, jam nepavyksta, nes net ir tokią atkampią, rodos, neprieinamą vietą pasiekia visi pasaulio įvykiai ir įsiveržia žmonės. Taigi, jeigu kam nors, kaip ir man jaunystėje, atrodo, kad jų kaimas ar nuošalus miestelis neįdomus, kad nieko svarbaus čia nevyko, - klysta. Užtenka tik pereiti per savo kaimo ar miestelio kapines, atidžiai apsidairyti, įsiskaityti antkapių įrašus, prisiminti, ką tau kažkada pasakojo mama, ką skaitei, ir pamatysi, kad visa, kas vyko plačiajame pasaulyje ir Lietuvoje, praėjo ir per tavo kaimą, palietė žmonių gyvenimus, uždavė širdis.
Kol šeštokiečiai neturėjo savo parapijos, bažnyčios ir kapinių, melstis eidavo į Rudaminos bažnyčią, o Rudaminos kapinėse buvo laidojami ir Šeštokų bei aplinkinių kaimų mirusieji. Profesorius J.V. Uzdila knygoje ,,Šeštokai. Mokykla ir Bažnyčia“ teigia, kad būta laidojimų ir atskirų kaimų kapinaitėse. Netoli Šeštokų, jau išnykusiame Pileckų kaime, dar ir dabar išlikusi laukinėmis slyvomis apaugusi vieta, kurioje iki  XX a. pradžios buvo laidojami žmonės. ,,Galbūt Šeštokų dvare galėjo būti koplyčia, o šioje sodybvietėje prie kelio Kirsna - Šeštokai - mirusiųjų laidojimui skirtos kapinaitės. Kas ten žino?“,- svarsto profesorius.
Daugelis  miestelio vyresniųjų žino, kad mūsų parapijai, bažnyčiai ir kaimui įkurti  Šeštokų dvaro savininkės, keturios seserys Vanda, Kazimiera, Zofija ir Marija Beldauskaitės, padovanojo aštuonis margus žemės ir gyvenamąjį namą, buvusią karčemą.  Viso to vertė - 64 000 auksinų. Tai labai didelis turtas - kilniadvasių moterų  auka, kuri, manau, visų kartų  parapijiečių  nebuvo ir nėra tinkamai įvertinta. Tik skaičiusieji prof. J.V. Uzdilos knygas žino, jog pirmasis Šeštokų parapijos klebonas Kajetonas Zdančius iš Zofijos Beldauskaitės įgaliotinės Kazimieros Beldauskaitės nusipirko 22 margų žemės plotą, iš kurio tris ketvirčius margo padovanojo Šeštokų kapinėms ir nuo 1921 m. spalio 28 d. leido jomis naudotis. Galbūt jau tų pačių metų gale čia ir buvo palaidoti pirmieji šeštokiečiai ar aplinkinių kaimų žmonės. Tokia Šeštokų kapinių atsiradimo istorija.
Su gilia pagarba ir užuojauta žvelgiu į tuos 115 kapų, baigiančių užželti žole, pusiau sulindusių į žemę, su mažais cementiniais kryželiais ar visai be paminklų, kurie galėtų liudyti apie čia palaidotuosius. Aišku, tai - neturtingų ar neturėjusių artimųjų, galėjusių pasirūpinti ir įamžinti jų atminimą, žmonių kapeliai. Juose palaidoti mirusieji gyveno XIX a. II puėje - XX a. pradžioje. Tai metas, kai Lietuvos jau seniai nebuvo pasaulio žemėlapiuose - tik Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų kraštas. Neramus ir nepaklusnus rusų caro valdžiai, pamažu sąmonėjantis. Todėl nusipelnęs bausmės. 1863 m. sukilėliai žuvę, ištremti, iškarti ar kitaip nubausti, uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, mokyklose mokoma tik rusų kalba. Tada lietuviai ima priešintis kultūrine ir šviečiamąja veikla: steigia slaptas lietuviškas mokyklas, kuriose daraktoriai moko vaikus skaityti ir rašyti lietuviškai, knygas ir laikraščius lietuvių kalba spausdina Rytų Prūsijoje, Ragainėje ir Tilžėje, knygnešiai, rizikuodami baudomis, kalėjimu ar tremtimi, gabena jas per sieną ir platina tarp žmonių. Į tautinį lietuvių sąjūdį įsijungia ir mūsų krašto žmonės. Pirmiausia šeštokiečių Juozo ir Elžbietos Milukų šeima. Kai sūnus Antanas, Seinų kunigų seminarijos klierikas, už lietuvybės skleidimą, dalyvavimą varpininkų sąjūdyje ir knygnešystę pašalinamas iš seminarijos ir emigruoja į JAV, jo šeima  toliau aktyviai dalyvauja pasipriešinimo spaudos draudimui veikloje. J. ir E. Milukai savo namuose slepia draudžiamas lietuviškas knygas ir laikraščius, platina jas tarp šeštokiečių, nuo caro žandarų persekiojimų padeda slapstytis ir išsigelbėti  kitiems knygnešiams. O Antanas Milukas (1871 - 1943) Amerikoje tampa kunigu, garsiu lietuviškos spaudos leidėju, publicistu, rašytoju ir švietėju. Jo motina Elžbieta Viskačkaitė - Milukienė (1854 - 1927) palaidota Šeštokų kapinėse. Čia guli ir Milukų sūnus Jonas (1887 - 1947), po tėvo mirties iš Amerikos sugrįžęs ūkininkauti tėviškėje, taip pat nepakantus svetimšalių valdymui, patriotiškai nusiteikęs žmogus, ir kiti Milukų giminės. Tėvas Juozas Milukas, miręs 1900 m., ilsisi Rudaminos kapinėse. Netoli Elžbietos Milukienės palaidotas Rudaminos vargonininkas ir knygnešys Juozas Zubrys (1862 - 1944). Jis kartu su garsiu mūsų krašto knygnešiu Juozu Kazlausku iš Maišymų ir Didžiosios Kirsnos ūkininku Vaitkevičiumi platino iš Rytų Prūsijos atneštas knygas ir laikraščius. Kaip gražu ir prasminga, kad paminkliniame akmenyje šalia pavardės įrašyta žmogaus profesija ir veikla - knygnešys, vargonininkas. Tai svarbi informacija apie tuos keturiasdešimt metų (1864 - 1904), kol Lietuvoje truko spaudos lotyniškais rašmenimis draudimas, apie rusų okupantų politiką ir mūsų tautos kovą už laisvę. Šalia vyro guli kun. Antano Miluko tėvo sesuo Kristina Zubrienė (1861 - 1939).
  Kaip į lietuvių pasipriešinimą Rusijos caro valdžiai žiūrėjo Šeštokų dvaras, galime tik spėlioti. Vis dėlto dvarininkaičių Beldauskaičių parapijai padovanota žemė rodo jas buvus garbingas ir kilnias moteris.  Mūsų kapinėse palaidotos tik Kazimiera (1867 - 1940) ir Vanda (1869 - 1945), nes Šeštokuose jos gyveno nuolat, be to, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, nespėjo išvažiuoti į Lenkiją. Tuo tarpu seserys  Zofija bei Marija ir brolis Viktoras gyveno Varšuvoje. Visi Šeštokų dvaro valdytojai, be abejo, buvo uolūs katalikai, mokyti, išsiauklėję, kalbėję lenkiškai ir prancūziškai, o Kazimiera su Vanda - ir lietuviškai. Per Didįjį karą (1914 - 1918) medinis Šeštokų dvaras sudegė. Kazimierai ir Vandai teko apsigyventi buvusioje karčemoje ir dienas baigti špitolėje dideliame varge. Šios moterys išgyveno  klestėjimą ir skurdą, pagarbą ir panieką, kaip kad visada atsitinka, kai netenkama aukšto socialinio statuso ar turto. Kartu su vietiniais jos patyrė ir rusų, ir vokiečių okupaciją. O Antrojo pasaulinio karo metais (1939 - 1945) Vanda kartu su Šeštokų bažnyčios klebonu Juozu Inkrata nuo vokiečių nacių genocido slapstė ir išgelbėjo dvi Lazdijų žydaites. Buvęs Šeštokų parapijos klebonas Kęstutis Bekasovas pasirūpino, kad  2002 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu šie kilnūs žmonės būtų apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Panelių  V. ir K. Beldauskaičių nuopelnai Šeštokams tikrai dideli. Todėl ruošiantis parapijos šimtmečiui, Šeštokų seniūnijos, bažnyčios ir parapijiečių garbės reikalas jų kapavietę  restauruoti, atkuriant kuo didesnį autentiškumą, pastatyti dailesnį kryžių su jų statusą atitinkančiu užrašu. Būtų labai gražu, jei garsioji,  sakmėmis apipasakota, tikrai įspūdinga jų dvaro liepa būtų išlaisvinta nuo menkaverčių krūmų bei medžių, atverta praeivio, besidominčiojo žvilgsniui ar tapti net edukaciniu projektu.
 Pirmasis pasaulinis karas sujaukė daugelio pasaulio šalių, milijonų žmonių gyvenimus. Antspaudą paliko ir mūsų žemėje. Senuosiuose Šeštokuose, šalia kun. A. Miluko gimtinės, yra vokiečių kareivių kapinaitės. Cemento kryžiuose dar galima įskaityti vardus ir pavardes žmonių, kuriuos likimas atbloškė į Rytų frontą iš karo besipelnijančiųjų valia. Tie, kurie skaitė apie šio karo siaubą ir paprasto kareivio dalią Ernesto Hemingvėjaus, Ericho Marijos Remarko bei kitų rašytojų knygose, negali būti abejingi čia gulinčiųjų  likimui. Deja, sovietmečiu šios kapinės buvo labai apleistos. Tik atgavus Nepriklausomybę, Šeštokų mokyklos mokytojo, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šeštokų grupės pirmininko Jeronimo Rūtelionio, mokytojos Ramutės Norkevičienės, jos kaimyno a. a. Ksavero Svetlausko, vėliau ir Šeštokų seniūnijos iniciatyva jos sutvarkytos, aptvertos nauja tvora, pakabinta paminklinė lenta lietuvių ir vokiečių kalbomis.
O po Pirmojo pasaulinio karo - vėl karas. Kovos už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Šeštokų kapinėse guli ir šių kovų dalyvių. Vienas jų - Jurgis Adomaitis (1894 - 1984), gimęs Marijampolės apskrities Krosnos valsčiaus Išlandžių kaime ūkininkų šeimoje. Baigęs pradinę mokyklą, ūkininkavo. Jo anūkė Edita Meištaitė - Lynikienė turi seneliui išduotą ,,Lietuvos kario savanorio liudijimą“, kuriame  randame informaciją, jog 1919 m. sausio 16 d. Jurgis Adomaitis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenės 2-ą pėstininkų pulką. 1920 m., po kovų su bolševikais ir bermontininkais, gavo vyr. puskarininkio laipsnį, įgijo šaulio granatininko specialybę. Kovo 7 d. pagal Įsakymą Kar. 203 Nr. 23 paleistas į atsargą, sugrįžo į Išlandžius. Bet tų pačių metų spalio 21 d. vėl savanoriu įstojo į tą patį pėstininkų pulką ir dalyvavo mūšiuose su lenkais. 1922 m. sausio 1 d. ,,paaukštintas į viršilos laipsnį“,- rašoma ,,Atsargos liudyme Nr. 6277“.  1922 m. birželio 5 d. vėl paleidžiamas į atsargą, o 1929 m. už kovas su bolševikais, bermontininkais ir lenkais apdovanojamas Vyčio kryžiaus ordinu (apdovanojimo liudijimas Nr. 2686, išduotas 1929 m. rugpjūčio 14 d.).  Marijampolės Karo srities viršininko įsakymu kariuomenės rezervuose I rūšies atsargoje  laikomas iki 1940 m. sausio 1 d. Kaip ir visi Lietuvos kariuomenės savanoriai, J. Adomaitis  po 1922 m. žemės reformos gavo sklypą Naujosios Kirsnos kaime. Pasistatė namus, vedė Oną Nevidomskytę, susilaukė dukters ir dviejų sūnų. Kurį laiką jis buvo Naujosios Kirsnos šaulių vadas. Šiam žmogui teko daug patirti: Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės praradimą 1940 m. birželį, išgyventi abiejų sūnų tremtį jau po Antrojo pasaulinio karo, tardymus Lazdijų NKVD, daug kuo rizikuojant savo sodyboje slėpti iš Kalniškės mūšio prasiveržusius partizanus, ,,prisitaikymą“ prie naujų šeimininkų.  Adomaičių namuose visi žinojo tėčio ir senelio praeitį, bet kalbėti apie tai garsiai  nebuvo galima. Jis buvo gerbiamas ir šeimoje, ir kaime, jo žodžio klausoma ir įsiklausoma. Ir pats laikėsi oriai. Mirė sulaukęs gražios senatvės - 90 metų. Visai nedaug tebuvo likę iki Lietuvos Nepriklausomybės, už kurią kovojo 1919 - 1922 m., atkūrimo.
Kitas savanoris - šešeriais metais jaunesnis J. Adomaičio brolis Kazys. Jis gimė 1900 m. lapkričio 11 d.  Krosnos valsčiaus Ulanavo kaime. 1919 m. kovo 20 d., praėjus porai mėnesių, paskui brolį taip pat išėjo  kovoti už Lietuvos laisvę. Tarnavo iki 1920 m. spalio 15 d.  Po to mobilizuotas. Už pasižymėjimą kovose buvo apdovanotas, tačiau informaciniuose ,,Versmės“ leidyklos šaltiniuose nurodytas tik apdovanojimo liudijimo Nr.1177 ir data -  1928 m. spalio 31. Koks tai buvo apdovanojimas, neaišku. Vėliau K. Adomaitis apsigyveno Radviliškyje ir ten palaidotas. Lietuvos kariuomenės savanorių Jurgio ir Kazio tėvai Jonas ((1861 - 1924) ir Emilija (1866 - 1945) Adomaičiai palaidoti Šeštokų kapinėse.
Prof. J.V. Uzdila knygoje ,,Šeštokai XX a. Kraštas ir žmonės“ mini dar devynis savanorius, kilusius iš mūsų apylinkių ir žuvusius Nepriklausomybės kovose. Vienas iš jų  - šeštokietis Juozas Dereškevičius. Kur jis palaidotas? Galbūt Pileckų kaimo kapinaitėse? Paminklą su tokia pavarde teko ten matyti dar jaunystėje. Galbūt jų  čia guli ir daugiau?
Savanorių dėka 1918 m. vasario 16 d. aktu paskelbta Lietuvos nepriklausoma valstybė buvo apginta. O po 1922 m. žemės reformos  senųjų dvarininkų, daugiausia svetimšalių, žemė apkarpyta, ir, kaip žadėta, dalį  jos gavo savanoriai. Kiti galėjo nusipirkti. Turtingi ūkininkai tapo tarsi naujieji  dvarininkai. Štai Vincas Kubertavičius įsigijo Delnicos palivarką ir įkūrė pavyzdingą ūkį. Šeima gražiai ir kultūringai gyveno. Į svečius dažnai atvažiuodavo Vinco Kubertavičiaus brolis Petras Kubertavičius su žmona Antanina Vainiūnaite - Kubertavičiene - abu garsūs Kauno Valstybės teatro aktoriai. Po karo Kubertavičių  šeima buvo išvežta į Sibirą. Grįžę po tremties, savo sodyboje rado įkurtus kultūros namus, kolūkio kontorą ir apgyvendintą svetimo žmogaus šeimą. Per vargus atgavo namą ir sodą, o žemė liko kolūkiui. Šeštokų kapinėse palaidota V. Kubertavičius žmona Izabelė (1902 - 1944).
Kiti, žmonių dvarininkais vadinti, - Polikarpas Sperauskas (1884 - 1973) ir jo žmona Marija Sperauskienė (1881 - 1994), kilę nuo Šakių.  M. Sperauskienės brolis kun. Jonas Dumčius nupirko seseriai Jukneliškės dvarą ir padėjo leisti į mokslus penkis jų vaikus. P. Sperauskas buvo nepaprastai darbštus ir labai paprastas. Ūkininkavo jis pažangiau nei vietiniai, pastatė spirito varyklą, kad  žmonės darbo, o pats gražaus pelno turėtų, užveisė bityną. Deja, 1941 m. žmona ir du sūnūs ištremiami į Sibirą. Sūnūs Antanas ir Pijus nuteisiami kalėti dešimčiai metų ir į Lietuvą jau nebegrįžo, o Marija Sperauskienė mirė 1944 m. Jakutijoje. Po ketverių metų P. Sperauskas antrą kartą vedė kun. Juozo Inkrato pusseserę Feliciją, su kuria taip pat gražiai sugyveno.  Mirė šis darbštus, kuklus, ūkininkas 1973 m. sausio 9 d., sulaukęs 88 metų. Šalia palaidota ir antroji žmona (gimimo ir mirties data nenurodyta).
Nepriklausomos Lietuvos laikus mena ir daugelio buvusių Šeštokų krašto ūkininkų kapai. Pagal pavardes gali atsirinkti, kuris iš kokio kaimo. Štai guli šeštokiečiai Vinikaičiai, Česoniai, Kubiliai, Jukneliai, Slavėnai,  Milukai, Mockevičiai, Balčiūnai, Narauskai, Zalieckai; Delnickų ūkininkai Slavėnai, Vievesiai, Rutkauskai, Valatkevičiai, Mardosai, Janulevičiai, Jankauskai; Delnicos stambesnieji žemdirbiai Janulevičiai, Anceravičiai, Vaičiulioniai, Sventickai, Navickai; kirsniškiai Kliučinskai, Žukauskai, Greblikai; Išlandžių derlingų žemių savininkai Adomaičiai, Zajankauskai, Jakuboniai, Jančiuliai, Lastauskai, Butanavičiai, Viskantai, Malažinskai, Burduliai, Kučinskai, Slavickai, Taručiai; Naujienos kaimo žemdirbiai Paškauskai, Sasnauskai; Jukneliškės ūkininkai Patackai, Botyriai, Vaškeliai, Pečiuliai, Žmuidinai; Strazdų ūkininkas Liudvikas Krokininkas, paaukojęs 5000 litų Šeštokų bažnyčios didžiajam altoriui įrengti. Daugelis iš jų bus išvežti į Sibirą. Tokie duomenys pateikti prof. J.V. Uzdilos knygose. Prie jų kapų ne kartą stovėta.
Nepriklausomybės metai paženklinti ir tada dirbusių mokytojų kapų. Monografijoje ,,Šeštokai. Mokykla ir Bažnyčia“ prof. J.V. Uzdila teigia, jog anksčiausiai pradžios mokykla įkurta Išlandžiuose. Matas Burdulis, Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, po sužeidimo anksčiau laiko iš caro kariuomenės grįžęs į Išlandžius, nusprendė mokyti kaimo vaikus.  Juk  baigęs Veiverių mokytojų seminariją,  gerai tai išmano. 1919 m. tėvų namų kitame gale M. Burdulis atidarė pradžios mokyklą. Tik vėliau sodyboje pastatyta ir atskira medinė mokyklėlė. Joje mokėsi ne tik Išlandžių, bet ir Šeštokų, Jukneliškės bei kitų kaimų vaikai. Iš pradžių mokytojas dirbo vienas. Daugėjant mokinių, apie 1941 m. jam padėjo ir žmona, mokytoja Magdalena Ostachavičiūtė - Burdulienė, kuri, baigusi Kauno mokytojų seminariją, mokytojavo Liubave, Šarkaityje, Naujienoje. 1941 m. M. Burdulis buvo paskirtas Šeštokų pradinės mokyklos vedėju. Abu mokytojai Matas Burdulis (1891 - 1978) ir jo žmona Magdalena Burdulienė (1906 - 2004) ilsisi Šeštokų kapinėse šalia M. Burdulio tėvų Mato (1856 - 1943) ir Ievos (1862 - 1945). Mokytojus Burdulius dar teko pažinti. Tai buvo tarpukario Lietuvos inteligentai - išprusę, daug nuveikę visuomenės labui, šviesūs, orūs  ir drauge labai kuklūs, gerbiantys kiekvieną, seną ir jauną, turtingą ir vargšą, mokytą ir nemokytą. Studijų metais ir po to Šeštokuose dažnai susitikdavau stotingą ir išvaizdų mokyt. M. Burdulį. Visada nustebindavo tas ypatingai elegantiškas, pagarbus pasisveikinimas, nusikeliant kepurę, šviesus, geras žvilgsnis.
Mūsų kapinėse ilsisi ir Naujosios Kirsnos mokytoja Elzė Navickienė (1905 - 1978), ūkininko, sodininko ir bitininko Vinco Navicko žmona. Abu su Juozu Kukta jie mokė ir auklėjo vaikus lietuviška dvasia. 1941 m. birželio 14 d. sovietai Navickų šeimą ištrėmė į Sibirą. Prieš dešimtį metų dar tekdavo matyti vyriškį, tvarkantį mokytojos kapą. Dabar jis labai apleistas...
Negaliu nepaminėti ir pirmojo žinomo Šeštokų pradžios mokyklos mokytojo Jono Šmulkščio ( 1896 - 1978), nors jis palaidotas Pakruojo kapinėse.  Šeštokuose ilsisi tik jo žmona Ieva Burdulytė - Šmulkštienė ir dukra Gražina. Į Šeštokus mokytojauti J. Šmulkštys buvo paskirtas 1923 m. spalio 6 d. Mokinių prisiminimuose jis išliko kaip jaunas, entuziastingas, patriotiškai nusiteikęs žmogus. Mano mama Marija Šumeliauskaitė - Ratkevičienė dažnai pasakodavo, koks jos mokytojas buvęs geras, švelnaus būdo, atlaidus išdykėliams, atidus visiems. Kaip ir jo žmona Ieva bei dukra Gražina Šmulkštytė, mano lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Jų gerumą teko patirti ir man, dar mokinei, svečiuojantis Šmulkščių namuose. Šeštokų mokykloje mokytojas dirbo iki 1941 m. birželio 14 d. Tą daugeliui lietuvių įsimintiną dieną šeima buvo ištremta į Sibirą. J. Šmulkštį dešimčiai metų įkalino Rešoto lageryje, po to nuteisė dar šešeriems metams tremties, o žmoną Ievą su dukromis Gražina ir Elena išvežė į Altajų. Tik po 1957 m. Šmulkščiai sugrįžo į namus. Anksti mirus dukrai Gražinai, o po ketverių metų ir žmonai, mokytojas išvažiavo gyventi pas dukrą Eleną į Pakruojį. Ten šaltą, gilią 1978 m. žiemą  mirė ir liko gulėti toli nuo namų.
Prie centrinio kapinių tako - Šeštokų pradžios mokyklos mokytojos Julijos Avižienytės - Slavėnienės (1894 - 1967) ir jos vyro, Krosnos valsčiaus viršaičio, Stasio Slavėno (1891 - 1971) kuklūs kapeliai. Mokytoja J. Slavėnienė mokė vyresnius vaikus, o J. Šmulkštys - mažesnius. Jaunoji mokytoja jos buvusių mokinių, mokytojos Vitalijos Pyplienės ir Kauno lėlių teatro režisieriaus Stasio Ratkevičiaus, prisiminimuose buvusi labai graži, gera, teisinga ir griežta.  Ji dirbo naujoviškesniais metodais, labiau pasitikėjo mokiniu, skatino daug mokytis savarankiškai. Kaip ir dauguma prieškario mokytojų, J. Slavėnienė buvo praktikuojanti katalikė. Net sovietmečiu ji neslėpė savo pažiūrų, todėl iš darbo buvo atleista, nors pensinio amžiaus dar nebuvo sulaukusi.
Patyrė šeštokiečiai ir Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Jau 1941 m. birželio 22 d. vokiečiai sušaudė penkis Jukneliškės jaunuolius ir vyrus, atėjusius pažiūrėti į gaisrą prie sandėlių: vos 18 metų  sulaukusį Petrą Patacką (1923 - 1941), kurio kapas netoli centrinio tako, 19 metų Bronių Kvietkauską (1922 - 1941), jo kapo neaptikau, Juozą Derešką (1908 - 1941), Liudą Fresdorfą ir Rutkauską. Pastarieji galbūt ilsisi bendruose šeimos kapuose. Kitiems vyrams per rugius pavyko pabėgti. Apie šį įvykį dar vaikystėje pasakodavo mama, vėliau rašė prof. J.V. Uzdila. Apie skaudžią Šeštokų žydų tragediją taip pat sužinojau iš savo mamos. Kaip ir visur Lietuvoje, vokiečių nacių jie buvo paženklinti geltonomis žvaigždėmis ir gyveno, pasyviai laukdami tragiško savo likimo. Rudeniop, saugomi sargybinių, buvo išvaryti Kalvarijos link. Iki šiol galbūt niekas nežino, kur jie sušaudyti ir palaidoti, - Kalvarijoje ar Marijampolėje. O gal išvežti į koncentracijos stovyklas...
 Likus savaitei iki karo su Vokietija, naujieji Lietuvos šeimininkai, įsitaisę mūsų  žemėje 1940 m. birželio 15 d., pradėjo trėmimus į Sibirą. Pirmiausia nusitaikė į stambesnius ūkininkus ir išsilavinusius žmones: mokytojus, gydytojus, dvasininkus, patriotiškai nusiteikusius moksleivius bei studentus. Į Sibirą išvežtieji  išgyveno didžiausias kančias: namų ir tėvynės netektį, šeimų išsiskyrimą, nepakeliamai sunkų darbą, šaltį, badą, pažeminimą, prievartą. Ypač skaudus vaikų, paauglių ir jaunuolių tremtinių, kurie vėliau taps mūsų mokyklos mokytojais, likimas.
Mokytojo Jono Šmulkščio dukra Gražina (1928 - 1970), kaip jau minėta, su mama Ieva ir seserimi Elena 1941 m. birželio  14 d. ištremiamos į Altajaus kraštą, Solenošnojės rajoną. 1948 m. joms pavyko pabėgti į Lietuvą, tačiau buvo sugautos. Motina nuteista trejus metus kalėti Šilutės lageryje, o seserys grąžintos į tremtį. Gražina atsidūrė  Archangelsko srities Taborų lageryje, vėliau perkelta į Altajų. Ten dirbo fotoateljė ir vakarais mokėsi  Bijsko   vakarinėje mokykloje. 1957 m. grįžusi į Lietuvą, studijavo lituanistiką Senajame Vilniaus universitete. Po penkerių studijų metų grįžo į Šeštokus ir jau vidurinėje Šeštokų  mokykloje dėstė rusų kalbą bei lietuvių kalbą ir literatūrą. Nepaisant sunkių išgyvenimų, mokytoja visada buvo pasitempusi, gyva, energinga, besišypsanti. Labai išsilavinusi ne tik literatūros, bet ir meno srityje. Tą viską stengėsi perduoti ir mums, savo mokiniams. Rodos, ji gyveno dėl mūsų. Mokė mus ne tik per pamokas. Ruošdavo rajoniniams ir respublikiniams meninio skaitymo ir filologų konkursams, mokė vaidinti, statėme spektaklius, pasirodydavome mokykloje ir miestelio kultūros namų scenoje, dalyvavome respublikiniame mokyklų teatrų konkurse Kaune. Mokytoja buvo labai gabi. Ji pati - respublikinio K. Donelaičio dailiojo skaitymo konkurso laureatė - kūrė scenarijus ir tekstus Šeštokų kultūros namų meninei agitbrigadai, kuriai vadovavo taip pat buvęs tremtinys, mokytojas Gediminas Adomaitis, ir vaidino tuose šmaikščiuose humoristiniuose poezijos ir muzikos pasirodymuose. Be to, ji nuo mažens ir per visą neilgą, bet kupiną skaudžių patirčių gyvenimą kūrė eilėraščius. Deja, jų išliko labai nedaug. Tų pačių garsiųjų Milukų ainė, gydytoja ir poetė Dalia Milukaitė - Buragienė, išleido nedidelę mokytojos eilėraščių knygelę ,,Nebaigtoji daina.“ Mokytoja Gražina savo mokinius ne tik ugdė, prusino, bet ir rūpinosi jais kaip savais. Aš jaučiau ypatingą jos meilę ir globą, dėmesį mano gyvenimui net baigus mokyklą ir jau studijuojant Vilniaus universitete. Sunkiai sirgdama, Kauno klinikų palatoje dalijosi su manimi pieniškos sriubos lėkšte. Sibire patyrusi alkį, žinojo, kad ir studentai ne visada sotūs. Mokytoja Gražina Šmulkštytė, anot mūsų bendramokslio, literatūros kritiko ir rašytojo Valentino Sventicko, ,,buvo kometa Šeštokų padangėje“. Iš tiesų kometa, deja, švietusi mums vos septynerius metus. Atvirumo valandėlėmis mokytoja sakydavo norinti mirti sodams žydint, o išėjo šaltą gruodį prieš pat  1970 metų Kalėdas.
Ne mažiau ryškia kometa Šeštokų padange praskriejo ir jauno mokytojo, tremtinio Gedimino Adomaičio (1931 - 1969) gyvenimas ir veikla. Jis - kovų už Lietuvos Nepriklausomybę savanorio, Naujosios Kirsnos ūkininko Jurgio Adomaičio sūnus. Iki 1942 m. Gediminas gyveno pas tėvus Naujosios Kirsnos kaime, baigė šešis mokyklos skyrius. Po to šeima nutarė, kad muzikai gabiam vaikui bus geriau gyventi ir mokytis pas seserį Birutę Kapsuke (dabar Marijampolė). Ten jis lankė gimnaziją ir privačias muzikos pamokas, kurios labai pravertė po penkerių metų, kai jaunuolis jau mokėsi Vilkaviškio gimnazijoje. Grodamas miestelio kultūros namuose, 16 metų Gediminas jau galėjo gyventi savarankiškai. Tačiau po metų, 1948 -aisiais, už antitarybinės literatūros, paplitusios tarp moksleivių, skaitymą valstybės saugumo buvo suimtas tiesiai iš pamokų.  Iškentęs tardytojų mušimą ir spardymą užrištame maiše, išgirdo Maskvos teismo nuosprendį - dešimtį metų kalėti Magadano lageryje. Tremtyje jaunuolis dirbo šachtose, be jokių apsaugos priemonių kasė volframo ir silicio rūdą. ,,Visi, kas iš ten sugrįžo gyvi, jau buvo paveikti silikozės (silicio sukeltos plaučių ligos)“, - tėčio pasakojimus patvirtina dukra, Palangos gydytoja Vaiva Adomaitytė - Strupinskienė. Jai  tebuvo vos  10 m., kai tėvelis mirė. Muzika, daina, kūrybinis darbas lydėjo G. Adomaitį visur, net ir tremtyje. 1950 - 1955 m. jis grojo lagerio „Kultbrigadoje“, kuri koncertuodavo ir už spygliuotų tvorų, vadovavo lietuvių vyrų kvartetui. Už tai gavo du pagyrimo raštus. 1955 m. Jakutijos ATSR Aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs G. Adomaičio bylą, nutarė, jog jaunuolis nei valstybei, nei visuomenei nusikalstamos veikos nepadarė ir turi būti išlaisvintas. Tais pačiais metais jis grįžo į Lietuvą. Eksternu  labai gerais pažymiais baigęs Šeštokų mokyklą, rugsėjo mėnesį jau dirbo šios mokyklos muzikos mokytoju ir studijavo Vilniaus Tallat - Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar konservatorija) chorvedžio specialybę. Mokytojas Adomaitis buvo nepaprastai darbštus. Be labai kūrybiškų pamokų, kuriose buvo daug dainuojama, grojama ir klausomasi muzikos, jis vadovavo mokinių chorui, mergaičių ansambliui, berniukų kaimo kapelai. Mokytojas grodavo per šokių būrelio repeticijas ir koncertus. O šokti vaikus ir jaunuolius mokė jo žmona, mokytoja Valerija Jurgelytė - Adomaitienė (1932 - 2004), taip pat meniškos prigimties: ji mokėjo groti akordeonu, turėjo gražų balsą, dainavo ir vaidino vyro vadovaujamoje meninėje agitbrigadoje, buvo gabi liaudies ir pramoginių šokių mokytoja. Esu dėkinga  už  septynerius metus malonumo šokti, jai vadovaujant.  Mokytoja V. Adomaitienė buvo Lietuvos patriotė. Net ir grasinama bei šantažuojama, ji sugebėjo atsilaikyti spaudimui  ir nestoti į komunistų partiją (tą patį teko patirti ir mokytojų Adomaičių dukrai Vaivai, kuri nenorėjo būti komjaunuolė). Vėliau mokytoja aktyviai dalyvavo sąjūdžio renginiuose, budėjo prie televizijos bokšto ir Seimo rūmų Vilniuje, dainavo Šeštokų kultūros namų moterų ansamblyje. Dažnai šeštokiečiai galėjo matyti ją, grįžtančią iš įvairių renginių, pasipuošusią tautiniu kostiumu, jaunatvišką ir energingą, nors buvo jau virš 70 - ties. Bet grįžkime prie G. Adomaičio. Didžiausia jo aistra, manau,  buvo Šeštokų kultūros namų meninė agitbrigada, išgarsėjusi  ne tik rajone, Lietuvoje, bet ir Sovietų Sąjungoje.  Nuo 1961 -ųjų iki 1968 - ųjų Lietuvos meninių agitbrigadų konkursuose šeštokiečiai užimdavo pirmąsias vietas, o 1967 m. gavo net Visasąjunginio meno saviveiklos festivalio laureato diplomą. Mokytojas apdovanotas  ,,LTSR meno žymūno „ ženkleliu, įvairiais diplomais ir pagyrimo raštais. Deja, nuo 1962 m.  sunkiai susirgo - sustiprėjo Magadano kasyklose įgyta liga. Mokytojas ilgai gulėjo Alytaus ligoninėje. Net ir gydydamasis muzikavo: vadovavo Alytaus kultūros namų kaimo kapelai, keliems vokaliniams ansambliams, vietos meninei agitbrigadai. Mirė labai jaunas, vos 38 - erių, 1969 m. vasarai einant į pabaigą. Laidotuvių dieną kaip iš kibiro pylė lietus, ir žmonės kalbėjo, kad net ir gamta jo verkia.
Ir vyresnysis savanorio Jurgio Adomaičio sūnus Vytautas (1927 - 2013) buvo Lietuvos patriotas, partizanas. Baigęs Aštriosios Kirsnos žemės ūkio mokyklą, sugrįžo pas tėvus į Naująją Kirsną ir padėjo ūkininkauti, nes  Antrasis pasaulinis karas dar nebuvo pasibaigęs. Pokariu  jis įsijungė į pasipriešinimo okupantams kovas, pasivadinęs Agrasto slapyvardžiu. 1945 m. gegužės 16 d. kovėsi  garsiajame Kalniškės mūšyje. Vytautui Adomaičiui su kitu partizanu pavyko prasiveržti iš apsupties ir pasiekti tėviškę. Iki rugpjūčio 29 d. abu čia slapstėsi. Tačiau, pasak dukters Ritos Adomaitytės - Jončienės, kažkas juos įskundė, ir vieną dieną į Adomaičių kiemą suvirto NKVD kareiviai. Partizanai pasislėpė po šienu tvarte. Rusai ėmė šaudyti į šieną. Vytautui peršovė tik kelnių klešnį, o kitą partizaną sunkiai sužeidė. Abu buvo suimti, išvežti į Krosną ir uždaryti rūsyje. V. Adomaičio draugas mirė, o jį patį ir kitus suimtuosius, pririštus  prie vežimo, pėsčiomis išvarė į Marijampolės NKVD būstinę. Ten sulaukė teismo nuosprendžio -  penkerius metus kalėti lageryje. Tėvo pasamdytas advokatas įtikino teismo nuosprendį apskųsti Maskvai. Iš Maskvos buvo gautas įsakymas: pridėti dar penkerius metus. Suimtą partizaną išvežė į Vorkutą, po to - į Norilską. V. Adomaitis įsijungė į Norilsko lageryje vykusį kalinių sukilimą. Už tai buvo nuteistas likusį laiką kalėti pagal dar griežtesnį režimą. Pasibaigus teistumui, V. Adomaitis pagaliau buvo paleistas, tačiau be dokumentų. ,,Eik, kur nori“, - buvo pasakyta, ir tiek. Todėl dar dvejus metus buvo priverstas gyventi Norilske, susirasti būstą, darbą, kas mėnesį prisistatyti į milicijos nuovadą. Tik 1957 m., atgavęs dokumentus, sugrįžo namo. Po 12 metų nesimatymo motina Ona Adomaitienė nepažino savo sūnaus: buvo suimtas 18 metų vaikas, o grįžo 30 metų vyras. Greitai V. Adomaitis išvažiavo gyventi į Marijampolę. Tačiau ir prisiregistruoti, ir gauti darbo buvo labai sunku: valdžia niekur neregistruoja, kol neturi darbo, ir nepriima į darbą, kol neprisiregistruoji. Užburtas ratas. Tačiau atsirado gerų žmonių. Tėvo sesuo A. Gustaitienė priregistravo sūnėną savo namuose, o pažįstamas iš tremties laikų padėjo gauti darbą. 1961 m. V. Adomaitis sukūrė šeimą. Su žmona Stase, vaikų darželio auklėtoja, augino dukrą Ritą ir sūnų Irmantą. Sulaukė ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo, Tėvynės laisvės, už kurią kovojo visi Adomaičių šeimos vyrai. Palaidotas buvęs partizanas Marijampolės kapinėse.
 Partizanų kovą bei tremtį prof. J. Uzdila aprašė pirmojoje trilogijos apie Šeštokų kraštą knygoje ,,Sunkūs ir viltingi metai“. Ji  liudija apie tai, kad mūsų apylinkėse tikrai vyko partizanų kova su okupantų valdžia ir daugelis kraštiečių joje aktyviai dalyvavo. Man labiau rūpi palaidotieji Šeštokų kapinėse. O tokių nemažai. Čia vėl labai padeda užrašai paminkluose, atsiradę tik po 1990 - ųjų: ,,Jonas Malinauskas (1925 - 1945). Žuvęs už Lietuvos laisvę“.  ,,Ignas Patackas (1880 - 1948), Julija Patackienė (1892 - 1956). Kentėjo ir mirė Sibire. 1989 IX 20 sugrįžo amžinam poilsiui į tėvynę“, ,,Tremtinių laimė - gimtoji žemė“ - įrašas Šmulkščių antkapyje. Apie kitus reikia žinoti, domėtis, skaityti. Norisi atsiminti ir priminti apie visus, žuvusius partizaninėje kovoje, šalčio, bado, nepakeliamo darbo sunaikintus Sibire ir likusius gulėti svetimoje žemėje, grįžusius gyvus dar sovietmečiu ar giminių  parsivežtus karstuose prieš pat Nepriklausomybės atgavimą ar po jos. Po 1990 m. mūsų kapinėse atsirado naujas medinis kryželis ir sutvarkytas kapas. Tai dviejų  jaunų partizanų Juozo Vilkelio (1924 - 1945) ir Jeronimo Liutvino (1919 - 1945) palaidojimo vieta, iki tol buvusi beveik nepastebima. Netoli guli buvę partizanai Vincas Lepšys (1888 - 1972) ir Jonas Šubonis (1925 - 2013). Kitame kapinių kvartale - Adolfas Voska (1916 - 2003), Bronius Gurevičius (1924 - 2006), partizanų rėmėjai Stasys Butanavičius (1906 - 1987), Juozas Abromaitis (1891 - 1953), partizano Gedo Urmanavičiaus motina Marija Urmanavičienė (1903 - 1990). Kur palaidoti du broliai Leonas ir Jonas Botyriai, nušauti  prie Kirsnos upės, atvežti į bažnyčios šventorių ir čia numesti, vėliau užkasti patvory? Galbūt jų palaikai perlaidoti į bendrus šeimos kapus, o vardai paslėpti tik po pavarde? Galbūt tokių čia guli ir daugiau? Pagarba jiems visiems, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Ryškėja graži tendencija ant partizanų ar jų tėvų kapų paminklų priklijuoti nedidelę lentelę su atitinkamais simboliais, bylojančią apie čia gulinčių žmonių veiklą Lietuvos labui (pvz., ant Urmanavičių paminklo: ,,Čia palaidota Partizano motina“).
Išeidami į miškus su ginklu, partizanai rizikavo ne tik savo gyvybe, lageriu ar tremtimi, bet ir šeimos likimu. Daugelio jų artimieji  vienaip ar kitaip nukentėjo: buvo tremiami į Sibirą ir mirė pakely, kentėjo pragaro kančias ir žuvo ten ar po daugelio metų grįžo namo ir tėvynėje tapo atstumtaisiais. Būti už ribos - ne mažesnė dvasios kančia, kuriai vieni žmonės pasmerkia kitus.  
Svarbių priežasčių būti ištremtam nereikėjo. Kaip pavyzdingi ūkininkai, buvo ištremti Kazimieras (1875 - 1950) Milukas, kun. Antano Miluko pusbrolis, bei Viktorija Milukienė (1876 - 1950, Jonas (1911 - 1996)  ir Ona (1914 - 1996) Česoniai su vaikais Jonu (1935), Sauliumi (1937), Virginijumi (1944) ir Violeta (1940). To paties likimo Stasys Kubilius (1900 - 1962), Stasė Kubilienė (1909 - 1996), Birutė Kubiliūtė (1930 - 1953), Michelina Mockevičienė  (1891) su vaikais Jonu ( 1933 ) ir Maryte (1935 ), Jonas Liutkauskas (1900 ) ir Izabelė Liutkauskienė (1907) su sūnumis Gediminu ( 1939 -  1990 ) ir Vitu (1941 - 1994), partizano Jurgio Balčiūno motina Kristina (1885 - 1966), brolis Jonas (1911) ir seserys Ona (1917) bei Julija (1925). Partizano Jono Malinausko tėvai  Pranas (1895 - 1969) ir Elžbieta (1898 - 1968). Jų dukra Birutė Malinauskaitė - Butiškienė (1922 - 2005), areštuota po brolio partizano žūties, kalėjo Vorkutos lageryje. Ten susipažino su tremtiniu Antanu Butiškiu (1923 - 1981). Birutė turėjo nuostabų balsą. Grįžusi iš Sibiro, giedojo  Šeštokų bažnyčios chore. Ir pražilusi graži moteris visada šypsojosi. Rodos, vargo nemačiusi... Netoli palaidoti ir tremtiniai Jonas (1897 - 1975) ir Veronika (1893 - 1984) Navickai. Kiek tolėliau - jų sūnus Algis Navickas (1936 - 1998), buvęs Šeštokų vidurinės mokyklos rusų kalbos mokytojas. Ir vėl skaudus įrašas: ,,Petras Žukauskas (1919 - 1991), Petronė Žukauskienė (1924 - 2010). Iškentė badą, šaltį, kalėjimą ir tremtį“. Prisimenu, kokį sukrečiantį įspūdį visiems  padarė P. Žukauskienė, kai 1990 m. birželio 14 - ąją atėjo į bažnyčią su kalinės drabužiais ir numeriu ant suknelės nugaros. Sovietmečiu, dirbdama siuvėja  Šeštokų buitiniame kombinate, visada dainuodavo ir garsiai juokaudavo. Ir vėl tarsi vargo nebuvo... Dar vieni Žukauskai tremtiniai guli kitame kapinių gale. Tai Juozas Žukauskas (1912 - 1998), Anelė Žukauskienė (1914 - 2006) ir jų sūnus Gintas Žukauskas (1946 - 1957). Apie jų kančias kažkodėl niekas neklausinėjo ir neužrašė, nors privalėjo, bet kai anūkė Giedrė Pečiulytė apie senelių ir jų vienuolikos metų sūnelio Ginto likimą papasakojo bendradarbiams Anglijoje, svetimšaliai verkė. Visai netoli ilsisi ir tremtinys Vytautas Stankevičius (1929 - 1986). Jo motina, taip pat tremtinė, buvo pirmas žmogus, man, jaunai mokytojai, giliu sovietmečiu drįsusi papasakoti apie tremtį ir paprašiusi saugoti paslaptį. Niekam ir nepasakojau, tik galvodavau, kaip tokie dalykai gali dėtis po Dievo dangum. Štai guli mano močiutės sesuo Veronika Matažinskaitė - Braznauskienė (1910 - 2000)  ir jos vyras Antanas Braznauskas (1906 - 1967), kalėjęs Vorkutos lageryje, o po to dar paliktas dešimčiai metų tremties. Teta Verutė, taip ją namuose vadindavom, kartu su keturiais vaikais savo noru išvažiavo į Sibirą padėti vyrui ištverti tremtį. Man, paauglei, aišku, netyčia nugirdusiai šią istoriją, tai atrodė labai romantiška ir kilnu, priminė vyrams pasiaukojusias dekabristų žmonas, apie kurias sužinojau per istorijos pamokas. O štai ilsisi buvę mūsų kaimynai Kostas (1911 - 1988) ir Albina (1915 - 2010) Knyzai. Julius (1893 - 1978) ir Marija (1903 - 1990) Urmanavičiai, Ona (1935 - 2009) ir Juozas 1933 - 2012) Kadišai, Pledų, Botyrių, Žmuidinų, Antanavičių,  Jakubonių šeimos. Kitame kapinių kvartale guli Jurgis (1897 - 1968) ir Marija (1901 - 1968) Paskevičiai, Petras Vievesis (1927 - 2016) ir Albina Vievesienė (1928 - 2011), labai gera, atjaučianti. Ją prisimenu iš talkų kolūkyje. Mums, mokinukams, pavargusiems nuo darbų, ji visada atnešdavo obuolių ar dar ko nors užkrimsti. Ir taip pat geraširdiškai šypsodavosi. Kaip ir tos moterys tremtinės iš Naujosios Kirsnos (gaila, jau neatsimenu jų pavardžių), kurios dardančiame sename autobusiuke pakeliui į Lazdijus pasakodavo man savąsias Sibiro istorijas tokiais šviesiais, gerais veidais. Stebėdavausi, iš kur tiek stiprybės po tiek kančių gyventi ir dar išsaugoti gerumą, supratingumą.
Norėčiau prisiminti ir tuos, kurie visais laikais veržėsi į šviesą - mokslą, meną, dorą gyvenimą. Tokie žmonės dažniausiai išeidavo ir išeina iš šviesių savo tėvų namų. Mūsų kapinėse palaidoti rašytojo ir garsaus vertėjo  Edvardo Viskantos (1887 - 1961) tėvai Jonas Viskanta (1894 - 1949) ir Emilija Viskantienė (1901 - 1978), Kauno lėlių teatro įkūrėjo ir režisieriaus Stasio Ratkevičiaus (1917 - 2010 ) tėvai Antanas Ratkevičius (1878 - 1951) ir Kazmiera Ratkevičienė (1888 - 1956), prof. habil. dr. Juozo Vytauto Uzdilos (1940), daugiau už visus  Šeštokų kraštui nusipelnusio monografijų trilogija, neįkainojama mums vertybe, tėvai Antanas Uzdila (1900 - 1971) ir Bronė Uzdilienė (1909 - 1976), rašytojo ir literatūrologo Valentino Sventicko (1948) tėvai Antanas Sventickas ir Elzė Sventickienė, gydytojos ir poetės Dalios Milukaitės - Buragienės tėvai Jonas Milukas (1925 - 1972) ir Ona Milukienė (1926 - 1994), rezistento, kovotojo už Lietuvos išsivadavimą iš okupantų priespaudos drąsiomis akcijomis Petro Cidzikos (1944 - 2019) tėvas Juozas Cidzika (1905 - 1984) ir motina Izabelė Milukaitė - Cidzikienė (1913 - 1992). Gražios Cidzikų sodybos didžiuliame sode mes, kaimynų ir jų pačių vaikai, rinkdavome obuolius. Studijuodama Vilniuje, pora kartų nuvežiau Petrui jo mamos įduotą lauknešėlį. Visai nenujaučiau, su kokiu drąsiu žmogumi bendrauju.
Mūsų miestelio kapinėse palaidota net dvidešimt mokytojų. Be mano jau minėtų Mato Burdulio, Magdalenos Burdulienės, Julijos Slavėnienės, Gedimino Adomaičio, Gražinos Šmulkštytės, Elzės Navickienės, Algio Navicko, ilsisi Šeštokų vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytojos Auksuolė Beržinskienė (1932 - 1990), Marija Mizarienė (1923 - 2011), Natalija Pečiukonienė (1937 - 2013), Vitalija Pyplienė (1924 - 2017). Fizinio lavinimo mokytoja Genovaitė Paškauskienė (1931 - 2005), buvusi mokyklos direktorė ir biologijos mokytoja Genovaitė Savulienė (1932 - 2015), matematikos mokytojas Vincas Slavėna (1928 - 2009). Taip pat  Mikniškių pradinės mokyklos mokytojos Ona Naujalytė - Dambrauskienė (1935 - 1965) bei Gražina Naujalienė (1931 - 2018), buvusi mūsų mokyklos mokinė, dirbusi matematikos mokytoja kažkurioje Lietuvos mokykloje Aldona Viganauskaitė (1946 - 1976), mokytojas Juozas Berulis (1938 - 2015). Čia ilsisi ir neoficiali mokytoja, savotiška caro laikų daraktorė Ona Merkušytė (1896 - 1981), sovietmečiu slapta mokiusi mus, Šeštokų ir aplinkinių kaimų vaikus, ,,Katekizmo“  tiesų ir ruošusi Pirmajai komunijai.
Kauno lėlių teatro režisierius Stasys Ratkevičius, prisimindamas vaikystę ir mokymosi metus Šeštokuose, prof. J.V.Uzdilai pasakoja: ,,Jau iš tolo matau - šypsosi man ir Julija Avižienytė ( Slavėnienė) ir Jonas Šmulkštys. Mano Mokytojai! Dieve mano! Kokie tai mokytojai! Kaip miela!..“ Galbūt kas nors iš buvusių mokinių taip pat jau taria ar kada nors ištars tokius žodžius čia gulintiems savo mokytojams. Ir aš, kada tik sustoju prie savo mokytojos Gražinos Šmulkštytės kapo, mintyse sakau: ,, Ačiū Jums, Mokytoja. Jūs padėjot man augti ir parodėt gyvenimo kelią.“  
Kol vieni Šeštokų parapijos žmonės ėjo kovų ir golgotos keliais, kitiems irgi nebuvo lengva. Ir ne tiek dėl sumaišties, baimės, ne vien dėl to, kad visko trūko: maisto, drabužių, batų, vaistų, muilo... Žmonės kentėjo ir dvasines kančias: juk ne tik savanoriai, partizanai ar tremtiniai mylėjo laisvę ir tėvynę. Manau, didžiajai daugumai buvo sunku susitaikyti su bet kokios valdžios savivaliavimu, su baime sakyti, ką nori, ypač sovietų laikais, su manipuliavimu kolektyvo nuomone, norint įpiršti tik savąją, su prievarta stoti į komunistines organizacijas - ne visi spaudimą ir atlaikėme. Bet išgyvenome. Ir daugelis jau sugulė amžinajam poilsiui Šeštokų kapinėse.
Taigi, jau seniai įsitikinau: nors dideli keliai pro Šeštokus ir nėjo, pasaulio ir visi Lietuvos įvykiai pasiekė ir mus, o šviesūs, sąmoningi žmonės patys išėjo į tuos didžiuosius kelius, kad dalyvautų kovose už laisvą Lietuvą, laisvą mintį, už gimtąją kalbą ir demokratiją, už viltį gyventi geriau. Prof. J.V. Uzdilos knygos, kurių yra tik po vieną egzempliorių miestelio ir mokyklos bibliotekose, jau ,,suskaitytos“, nusipirkusieji jas turi tik sau ir saviems, o tie, kurie tų knygų neskaitę, prisimins savo protėvius, gimines ir kaimynus, perskaitę šį straipsnį. Jame yra ir niekur nepublikuotos medžiagos. Mirusieji tol gyvi, kol juos atsimename.

Irena Meištienė   

D. Babarskienės nuotr.

 

 

 

 

 

 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Gerb. Irena jus teisi apie buvusius partizanus, tremtinius ir kitus mūsų kraštui svarbius žmones turėtų būti renkama medžiaga moksleivių ir ji turi būti prieinama visiems. Seniau mokyklos ir bibliotekos rinko tokią medžiagą dabar neteko girdėt kad moksleiviai ją rinktų. Mokytojai turėtų tuo pasirūpinti. Taip pat visa turima anksčiau surinkta informacija turėtų netrūnyti mokyklose o ją kopijuoti ir dovanoti bibliotekoms, bendruomenėms.

Kas covido akivaizdoje norėtumėte priimti moksleivius, renkančius istorinę medžiagą? Reikia nepamiršti, kad informaciją dar reikia mokėti surinkti ir tinkamai ją apdoroti ir vertinti. Tuo turėtų užsiimti profesionalai. Kokią vertę turi informacija, kuri vertinta subjektyvia ir neprofesionalia patirtimi? Taip, kad profesionalai, imkitės darbo ir nenurašykite visko vaikams.

o ką veikia istorijos mokytojai , lietuvių kalbos mokytojai pirmai visi rinko atsiminimus ir nešė juos į mokyklą. labai gaila mokykla užsidarė nebenori pagelbėti visuomenei. Juk vistiek mokytojai pamokas ves nuotoliniu būdu ir rėks kad mažai uždirba ponios Irenos vadovavimo laikais mokykloje taip nebuvo, visi dirbo ir tylėjo.

Kaip gera matyti kolegę Ireną, jos gilų ir mąslų žvilgsnį, skaityti jos mintis... Geros sveikatos jai ir būti reikalingai!

Ačiū už linkėjimus ir komentarus. Ačiū, kad skaitote. Norėčiau pasakyti, kad mes, Šeštokų vidurinės mokyklos mokytojai, apie 1997-1998 m. rinkome medžiagą apie mūsų miestelio ir aplinkinių kaimų tremtinius, užrašėme tragiškas jų istorijas. Mums buvo nurodyta prižadėti, kad visų pasakojimai bus išleisti atskira knygele, o ta knygelė kiekvienam iš jų padovanota. Aš taip ir sakiau Jukneliškės žmonėms. Deja, ta knyga ar knygelė nepasirodė. Labai atsiprašau p. Aldonos Stankevičienės, Kadišų vaikų ir vaikaičių ir visų kitų. Dažnai apie tai pagalvoju ir jaučiuosi nekaip juos sutikusi. Nesmagu ir tada, kai pasirodžius straipsniui pamatai netikslų vardą ar faktą, suvoki, kad kažką praleidai, pamiršai, pražiūrėjai. Belieka vėl atsiprašyti. Lietuvos kariuomenės savanorio Jurgio Adomaičio motinos vardas - Katerina (ne Emilija) Adomaitienė. Jo anūkė gydytoja Vaiva Adomaitytė - Strupinskienė dirba Respublikinės Klaipėdos ligoninės Neurologijos skyriaus vedėja. Šeštokų kapinėse palaidoti ir šie tremtiniai: Liudvikas Mardosa (1870-1953), Paulina Mardosienė (1886-1973) ir Vytautas Mardosa (1925-1988). Albina Rimavičienė (1920-2009) ir Julius Rimavičius (1908-1959). Marija Rimkienė (1931-2012). Ona Urmanavičienė (1931-1997) ir Vladas Urmanavičius (1928-1987). Julija Valkienė (1921-2007). Vytautas Zdančius (1927-1988), Ona Zdančienė ((1926-2013) ir jų sūnūs Antanas (1951-1993) ir Pranas (1948-2003), dukros Genutė, Marytė ir Birutė - dar tarp mūsų. Ačiū Irenai Zalieckaitei - Viselgienei už papildomą informaciją apie tremtinius.