Paspirtuku: Danijoje – į darbą, gimtinėje – po apylinkes

Net draugo trauma neatbaidė L. Račiūtės nuo keliavimo paspirtuku.

„Užlipti ant paspirtuko pakvietė draugas“, – sako Ligita Račiūtė iš Mikniškių kaimo prisipažindama, kad tai jai ir pačiai buvusi naujiena. Labai patiko. Anksčiau mergina to nebuvo dariusi, nė nemanė, jog paspirtukas jai taps ir puikia susisiekimo priemone, ir pramoga laisvalaikiui.
Ligita – meniškos prigimties žmogus: jai paklūsta molis, rankdarbiai, mėgsta virtuvėje suktis, o toks aktyvus laisvalaikio leidimo būdas atrodė visai ne jai.
Danijoje paspirtuku lėkė į darbą
Jaunuoliai sugalvojo užsidirbti. Išvyko į Daniją. Įsidarbino daržovių ūkyje: šiltnamiuose skynė agurkus. Tik štai ūkis, kuriame jiedu įsidarbino, buvo už 10 kilometrų nuo gyvenamosios vietos. Autobusai nevažiuoja, darbdavys nesisiūlė vežioti į darbą, beliko eiti pėstute.
 Lyg žinodami jiedu jau iš Lietuvos atsivežė elektrinius paspirtukus. „Draugas į darbą, sakė, važiuos, o aš pramogai atsivežiau, bet teko ir man paspirtuku į darbą važiuoti“, – sako ji. Būtent elektriniai paspirtukai Danijoje ir tapo pagrindine transporto priemone į darbą ir namo. „Dešimt minučių – ir darbe“, – tarsteli Ligita.
Tačiau neišvengta traumos: draugas pasitempė koją. Teko grįžti į Lietuvą, karantinuotis. „Reikia saugotis, atsargiai važinėti“, – dabar jau ir kitus įspėja Ligita.
Stoji ant paspirtuko ir – pirmyn
Dabar Ligita ir paspirtukas – neišskiriamas duetas. Paklausta, ar tai brangus malonumas, tikino, kad dabar jau tikrai ne, nors žiūrint kokį ketini nusipirkti. O gal geriau automobiliu? „Ne, paspirtuku smagiau“, – tikina mergina.
Su paspirtuku ji suka ratus po apylinkes, nuvažiuoja pas sesę į Rudaminą, važiuoja link Naujosios Kirsnos, Šeštokų. Sako, kad juo galima ir žvyrkeliais važiuoti: „Tik ne per duobes.“ Na, bet jei paspirtuku nusileidžia iš savo mamos sodybos nuo kalno, vadinasi, gera transporto priemonė. Jos elektrinis paspirtukas išvysto iki 50 kilometrų greitį: „Į Rudaminą iš Mikniškių per 15–20 minučių nuvažiuoju.“
Mergina pasiryžusi važinėti elektriniu paspirtuku ne tik vasarą, bet ir žiemą – į garažą pastatyti nežada net šaltuoju metų periodu. „Manau, kad važiuosiu. Kaip dviračiais žmonės žiemą važiuoja, taip ir paspirtuku galima. Na, jei jau orai labai bjaurūs bus, tada teks laikinai atsisakyti šio malonumo“, – kalba ji. Tuomet Ligita sės prie automobilio vairo.
Ligita ne juokais užsikrėtė šia liga, jai labai patinka paspirtuku važinėtis: „Stoji ir važiuoji.“
Juoda sportine apranga apsirengusi jauna mergina – ant juodo paspirtuko. „Ne visi supranta, kas čia, žiūri“, – sako Ligita, jau pripratusi prie smalsuolių žvilgsnių.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“

 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

O kur dirba neparase? Dineta ar jau visus savo vyro giminaicius aprasei?

o ka ,pavydas?

Manau, kad klaidinate skaitytojus. Pagal šiuo metu galiojančius norminius aktus, elektriniu paspirtuku laikoma dviratė el.varikliu varoma transporto priemonė, kurios konstrukcinis greitis iki 25km/h. Tokio tipo transporto priemonė, kurios konstrukcinis greitis iki 45km/h, vadinama elektriniu mopedu. Kelių eismo taisyklės numato visai kitokius reikalavimus paspirtukui ir mopedui. Taip, kad L.Račiūtė važinėja el.mopedu, nes JOS PASPIRTUKAS IŠVYSTO IKI 50 KM GREITĮ, kaip Jūs rašote. Jeigu greitis būtų 50 km per 2 val, tai būtumėt teisi, tačiau tokio matavimo vieneto dar nesutikau.

Nei api mokslus nei apie darba ne vieno zodzio. Tokio amziaus dirbt reikia o paspirtukai laisvalaikiui. Nejaugi nebeliko jaunu mokytu kad tik api tokius raso....

Jūs geriau paskaitykite straipsnį ir nereiks klausinėti nei kur dirba, nei kur atostogauja.

perskaičiau , nesudomino . Lietuvoje labai daug jaunų protingų merginų , bet apie jas niekas nerašo. Nu žvaigždėm kiekviena nori pabūti , nors vienadiene.

Reikia būt „pupyte“, tada apie ją rašys ir rašys nenustodami.

Jei dzuku zinios neisspausdins nieko reklama isspausdins. Menko intelekto zinia.