Metalo surinkėjų įžūlumui ribų nėra: padangas ir laidus degina miške

Balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje tradiciškai vykdavo pavasarinės talkos, kurių metu buvo švarinama gamta, aplinka. Šiais metais dėl karantino situacijos masinė švarinimo akcija DAROM nevyko, ji perkelta į rudenį.
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba ragino jungtis prie iniciatyvos „Iš gamtos – po šiukšlę“: išnešti nors vieną nedidelį šiukšlių maišelį – taip švarinti mūsų miškus. Daug šiukšlių išties buvo surinkta, tačiau teršėjų nemažėja. Tad ir dabar dažnas iš mūsų, vaikščiodamas po mišką, užtinka nelegalių šiukšlynų. Deja, miškų teritorija mėgstama ne tik statybinių atliekų šiukšlintojų, bet ir pavienių gyventojų, kurie neturėdami sąlygų ar noro veža ir verčia miškan viską, kas atlieka iš buities.
Štai nustebino Rolių miške aptiktas neįprastas radinys. Kad tai miškas, šiukšlintojams, aišku, nė motais. Senas šaldytuvas, drabužiai, kažkada buvę automobilio sėdynių dalys, padangos – toks nemalonus vaizdelis išdygsta tiesiog prieš akis, sumanius pasivaikščioti po mišką. Dar labiau šokiravo tai, kad čia pat, miške, prie šiukšlių krūvos, laužas kūrentas. Jame akivaizdžiai matyti padangų deginimo likučiai, tikėtina, kad deginti ir įvairūs izoliuoti laidai su labai paprastu tikslu – susirinkti metalą ir parduoti. „Išdegintos izoliacinės medžiagos iš laidų, o metalas parduotas į supirktuves“, – aiškino vietiniai. Panašu, jog tokios mažos „perdirbimo gamyklėlės“ jau persikelia į miškus – atokiau nuo žmonių akių. Kas taip galėjo pasielgti, pamąstymų yra, bet, kaip liaudies išmintis byloja, nepagautas – ne vagis.
Druskininkų aplinkos apsaugos inspekcijos viršininkas Evaldas Brusokas sako, kad pareigūnai būtinai patikrinsią šią vietą: nors šiukšlės miškuose – jokia naujiena, bet kad kūrentas laužas, degintos padangos, to dar negirdėjęs: „Buvę atvejų, kai prie namų asocialūs asmenys degina padangas, bet kad miške, tai nesu girdėjęs.“
Viršininkas stebisi teršėjų išmone nesibijant administracinės baudos, be to, skaičiuojama ir žala aplinkai. Tačiau, anot E. Brusoko, tai paprastai itin sunku įrodyti: „Ten, ko gero, privatus miškas, tad, jei tai tiesa, teks perduoti informaciją privačių miškų tarnybai. Žinoma, reikia surasti kaltininką, bet dažnai pažeidimą sunku įrodyti, tad teritoriją tenka sutvarkyti miško savininkui. Vėlgi jis dažnai teisinasi, kad seniai miške buvęs, kitas gi užsienyje gyvena.“
Kol kas aplinkosaugininkų raginimai senų padangų atsikratyti civilizuotai teršėjų ausų nepasiekia – padangų miškuose apstu. Maža to, didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelė, į kurią galima vežti statybines atliekas, taip pat ir padangas, yra ir Lazdijuose. E. Brusokas stebisi, kodėl žmonės neveža šiukšlių į atliekų aikštelę, o jomis atsikrato tiesiog miške. „Gal tai kultūros stoka?“ – svarsto jis.
Galima jam prieštarauti. Pavažiavus kiek tolėliau tuo pačiu Rolių keliu, pro sandėlius, ties Didžiosios Kirsnos riba, pasukus kairėn, dar kiek pavažiavus maždaug apie 300 metrų, pušynėlio pakrašty – tikras sąvartynas. Vietiniai sako, kad tai dar nuo sovietinių laikų susiformavęs šiukšlynas. Esą čia kolūkių laikais buvo užkasamos gyvulių gaišenos. Šią vietą vietiniai praminę „Šuriko vila“. Dabar čia ir šiferio lapai, ir buteliai, plastikiniai ir stikliniai, ir stiklainiai, konservų dėžutės, juodi maišai su neaišku kokiu „turtu“ – nors vežimu vežk. Tolėliau matosi ir išdirbtas laukas, kuris bandomas pritaikyti žemės ūkiui, tačiau, matyti, sunku išrinkti visą jame besimėtantį plastiką. „Šuriko vilos“ sąvartyne, vietinių teigimu, šiukšlėmis atsikrato ir labai kultūringi aplinkinių kaimų gyventojai – važiuodami pas gyvulius vis pastebi teršėjus, sako, reikia juos fotografuoti ir viešinti, tada gal susipras.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“