Paveikslai kuriami naudojant ir mėsmalę, ir kavamalę, ir tarką

Elė Pasiukevičiūtė iš Veisiejų seniūnijos savo pomėgiui paskyrė jau bene 15 metų. Per 15 metų sukurta apie 300 floristikos paveikslų. Šiandien jos darbai iškeliavę į Ameriką, Vokietiją, Norvegiją, vertina juos ir vietiniai.
Bet iš pradžių taip nebuvę. „Visur reikia patirties – kaip kiekviename darbe, taip ir kūryboje“, – sako ji.
Kartą ji sumaniusi ir išėjusi į mišką, tik tąkart ne mėlynių 15 valandų rinkti, kaip būdavo kokius du mėnesius be išeiginių, o samanukių, pušies žievės, žolių. „Ką radau, tą nešiau namo iš miško ir pakelių“, – sako ji.
Pirmas darbas toli gražu į paveikslą nebuvo panašus, anot kūrėjos, paprasta kompozicija, ir tiek. Ant plakatų su klijais žolynus lipdžiusi, dėliojusi, vis žiūrėjusi, kas čia jai išeis. Pamačiusieji jos darbus patarė kreiptis į Druskininkų miško muziejų „Girios aidas“, mat ten esą galima surengti parodą nemokamai.
Dabar renka tik tai, ko rankose dar neturėjusi
„Man labai norėjosi sužinoti, kas išeis, tai iki išnaktų dariau be atvangos, kiek jėgos leido. O paskui pagalvojau: kad aš gi namie būnu, tai ko man taip skubintis?“ – ir sako, ir klausia Barčių kaimo gyventoja.
Taip įkvėpimo pagauta ponia Elė sukūrusi apie 30 paveikslų iš žolynų savo pirmai parodai. O paskui jau dariusi ir dariusi, mat darbų vis prireikia, o ir įsigyti norinčiųjų tikrai atsiranda. Tad ir medžiagų atsargų visada turinti.
 „Dabar jau renku tik tai, ko rankose nesu turėjusi, kažką įdomesnio. Štai nuo kalnapušių geltonų miltukų prisikrėčiau. Prisimenu, kaip žiemą per sniegą braidžiau rinkdama dar užsilikusius grikių šiaudus“, – pasakoja neįprastų paveikslų iš žolynų kūrėja. Vėlgi, jei ko pritrūktų, tai ne jokia bėda. „Kaip kokioj saloj gyvename – tarp miškelių. Suspaus mus – miškas jau prie namų „ateina“, – sako ponia Elė. Savo surinktas iš miškų ir laukų gėrybes, anot jos pačios, ir kavamale, ir mėsmale mala, ir tarka tarkuoja.
Ši kūryba – ne kiekvienam: reikia laiko, kruopštumo, kantrybės
Kiek laiko prireikia, kad sukurtų paveikslą iš žolynų? „Negaliu pasakyti, nes nedarai iškart, reikia ir į daržą nueiti, ir reikalus susitvarkyti. Kartais prireikia kelių mėnesių, kartais pusės metų, o kartais ir metus darai, ardai ir vėl darai, – pasakoja kūrėja, kurios darbuose dažniausi gamtos vaizdai. – Anksčiau kūriau iš žolynų ir žvėrelius: stirnas, briedžius. Net Trakų pilį esu sukūrusi, pilies stogams naudojau moliūgo žievę.“
Menininkė visada stengiasi, kad pirmiausia darbas patiktų jai pačiai, tuomet, mano ji, ir kitiems patiks. „Gamta yra tai, kas yra, o ne tai, ką norime matyti. Mano darbai iš žolynų, juose – gamtos motyvai“, – sako moteris.
O iš kur tokie meniniai gebėjimai? „Iš prigimties, ko gero. Tėtis gražiai iš medžio droždavo, kad ir grėblio kotą, bet kito tokio nerasi“, – tikina ji. Be to, ponia Elė sako turinti lakią vaizduotę: „Pro savo buto langą matau beržą, jo kamiene įžiūriu akis, lūpas, barzdą. Kiti to nemato, o aš matau.“
Tvarka turi būti kaip prie prezidentūros
Menininkė kuria grožį ne tik savo darbuose – ir aplinka, kurioje ji gyvena, taip pat turi būti tvarkinga: „Man turi būti gera panorama.“
„Gal ir kvailai atrodau kitiems, bet toks jau mano charakteris. Mėgstu kurti grožį ne tik paveiksluose, bet ir kieme ar kitoj pusėj gatvės“, – sako ji. Anksčiau žolę pjovė su dalgiu, bet aplinką tvarkė. O ir dabar pati medžius genėja, gėles prižiūri: „Visus metus tvarkausi prie kaimo stotelės ir savame kieme. Man tvarka turi būti kaip prie prezidentūros.“
Dargi išgirstanti patarimų pagulėti ir neužsiimti niekais, bet tai – ne jos būdui. „Kai reikėjo iš kažko pragyventi, tai važinėdavau po kaimus ir kirpdavau žmones“, – prisimena. Ir dabar ponia Elė net pati save apsikerpanti: „Du veidrodžius susidedu – iš priekio ir pakaušio, kad matyčiau.“
 Kad ir kokių nelengvų akimirkų pasitaikė gyvenimo kely, ji – optimistė, dirbanti savo darbus, nesiskundžianti. „Kai pagalvoju, kiek aš mėlynių esu surinkusi, kiekvieną uogutę juk pirštais apčiupinėti reikėję – šimtus tūkstančių. Su dviračiu važiuodavau kokius keturis kilometrus ir be dviejų kibirų, pilnų mėlynių, niekad negrįždavau“, – prisimena.
Kūryba jai – malonus užsiėmimas, kaip dabar madinga sakyti, hobis. Tačiau išskirtinis, mat pasirodo, kad tokių menininkų kaip ji – reta. Neįprastus darbus kurianti menininkė Elė Pasiukevičiūtė dažnai net specialiai užrašanti, kad paveikslai – iš žolynų: „Dažnai žmonės galvoja, kad paveikslai piešti, dirsteli ir praeina, o jei paskaito, kad iš žolynų, stabteli, klausia ir nuperka.“
Gerai, kai nuperka, jei ne, ji vis tiek kurianti ir šiukšles namie nuo grindų ir stalų valanti. „Po mano kūrybos tikra betvarkė būna“, – sako nepailstanti kūrėja.
Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“