S. Šeduikis: amžius – ne kliūtis gyventi prasmingai

Kodėl taip plėšausi, važiuoju net į tolimas ir brangiai kainuojančias varžybas?  Toks yra mano gyvenimo būdas – nepasiduoti, kovoti, siekti tikslo tol, kol gali. Imtynėmis aš tiesiog susirgau, negaliu be jų, jos traukia kaip magnetas. Nors tikrai esu garbaus amžiaus, nedaug kas iš veteranų jau drįsta lipti ant kilimo pasigalynėti, tačiau aš noriu įrodyti, kad dar nevisiškai sugriuvau, dar turiu jėgų. Nors po varžybų ar po patirtos sunkesnės traumos ateina mintis baigti sportuoti, nes ištampyti raumenys, sąnariai, kaulai jau ne visad klauso, tačiau praėjus savaitei, kitai vis tiek traukia sportuoti. Tiksliai negaliu paaiškinti kodėl. Kita vertus, man labai patinka susitikti su vis dar sportuojančiaisiais, su jais pabendrauti, pasisemti geros energijos. O kai pasiseka, laimi vieną ar kitą kovą arba tampi nugalėtoju, kažkoks neapsakomai geras jausmas aplanko, tokia fantastiška euforija, kuri suteikia jėgų, todėl norisi dalyvauti dar. Ir vėl puoli treniruotis. Aišku, nuvykti į varžybas, dalyvauti daug kainuoja, savo santaupas aukoju, kartais šiek tiek paremia Lietuvos imtynių federacija.
Praėjusį mėnesį dalyvavau net trijose varžybose, kuriose savo amžiaus grupėje nugalėjau visus. Sėkmingai man pavyko pasirodyti sambo imtynių čempionate Vilniuje, po to dalyvavau dziudo imtynių čempione Palangoje, prieš savaitę buvau pakviestas į Latviją, Bauskės miestą - sporto žaidynėse startavau laisvųjų imtynių varžybose. Ir ten visus nugalėjau. Dabar dar ketinu dalyvauti laisvųjų imtynių čempionate Ispanijoje, kadangi labai noriu atsirevanšuoti dėl pernai patirtos nesėkmės, kai trečioji vieta ir bronzos medalis man tiesiog išslydo iš rankų.

Stasys Šeduikis, 72 metų imtynininkas, Kapčiamiesčio sen. gyventojas