Legioneliozės profilaktika

Legioneliozė – ūminė užkrečiamoji liga, pasireiškianti karščiavimu, plaučių uždegimu, rečiau – kvėpavimo takų, skrandžio – žarnyno, inkstų bei centrinės nervų sistemos pakenkimu. Ligai būdingos dvi formos: pirmoji - Legionierių liga, kuriai būdingas karščiavimas, mialgija (raumenų skausmas), kosulys, pneumonija ir antroji - Pontiako karštligė, pasižyminti lengvesne ligos eiga be pneumonijos.
Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvepiant aerozolio su legionelėmis. Geriant ar maisto ruošimui vartojant užkrėstą vandenį, šia liga neužsikrečiama. Taip pat negalima užsikrėsti ir nuo sergančio žmogaus. Ja gali susirgti įvairaus amžiaus žmonės, dažniausiai silpnesnės imuninės būklės, dažniau legionelioze serga vyresnio amžiaus žmonės.
 Legionelės ilgai išsilaiko ir dauginasi atviruose vandens telkiniuose, ypač kuriuose yra dumblių. Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys pagerina sąlygas legionelėms daugintis. Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis 25 – 450 C. Žemesnėje nei 200 C ir aukštesnėje nei 600 C legionelės nesidaugina.
Legioneliozė labiau paplitusi išsivysčiusiose šalyse, kurių ūkyje daug terminio vandens generavimo, aušinimo, oro kondicionavimo ir kitų technologijų. Dažniausiai legionelių randama oro kondicionieriuose, aušintuvuose, kompresorinėse, dušinėse, baseinuose, įvairioje medicininėje aparatūroje (ypač taikomoje respiracinėje terapijoje). Taigi, tinkamos vandens temperatūros palaikymas šalto ir karšto vandens sistemoje yra esminis reikalavimas leidžiantis išvengti rizikos susirgti legionelioze.
Legioneliozės profilaktika - tai sukėlėjo rezervuaro paieška ir jo nukenksminimas terminiais ar cheminiais metodais, oro kondicionavimo, vėsinimo, drėkinimo ir kt. sistemų tinkama priežiūra, gydytojų legioneliozės diagnostikos žinių tobulinimas, taip pat visuomenės švietimas ir mokymas. Projektuojant naujų ir renovuojamų pastatų karšto vandens sistemas, labai svarbu įvertinti energijos poreikius, pasirinkti tokius karšto vandens paruošimo technologinius sprendimus bei karšto vandens paruošimo įrenginių pajėgumą, kurie sudarytų galimybę vartotojui tiekti saugų karštą vandenį, palaikant tinkamą jo temperatūrą. Pasitaiko atvejų, kai naujai pastatytuose, rekonstruotuose ar renovuotuose pastatuose, išmatuota vartotojui tiekiamo karšto vandens temperatūra būna žemesnė nei reglamentuojama 50°C. Tai atsitinka, kai numatytos nepakankamos priemonės, įgyvendinančios Lietuvos higienos normos HN 24:2017 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ reikalavimus dėl saugaus geriamojo vandens tiekimo. Minėtos higienos normos 40.2. punktas nustato, kad  karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turėtų būti 50°C, (išmatavus temperatūrą po 1 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas vanduo), sudarant technines prielaidas vandens tiekimo sistemoje vandens šildytuve karšto vandens temperatūrą padidinti, kad vartotojų čiaupuose ji būtų ne žemesnė kaip 650C.
Gyventojams patariama neleisti vandeniui užsistovėti, kad nesusikauptų nuosėdos reguliariai valyti dušus, dušų galvutes ir vandens čiaupus. Siekiant sumažinti legioneliozės riziką, karšto vandens vartotojams rekomenduojama nesinaudojus karštu vandeniu bent 2 paras prieš naudojimąsi leisti jam nutekėti 3-30 min.

NVSC prie SAM Alytaus departamento Lazdijų skyriaus inf.

Ieškokite daugiau BIO SPIRULINA TABLETĖS