Netradicinė pamoka „Neatversti Adolfo Ramanausko-Vanago istorijos puslapiai“

Kalbėkite man,
Kariai, sugulę šiam kalnely,
Kalbėkite mums,
Berneliai Dainavos laukų,
Žagres pakeitę į ginklo plieną,
Kalbėkite žemėtomis lūpomis,
Kaip kažkada kartojot priesaiką Tėvynei,
Nes Jūsų tiesa neturi praeities,
Nes Jūsų buvimas mumyse
Ateities šviesą žada...

2018–ieji paskelbti Pietų Lietuvos srities partizanų vado, 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio tarybos deklaracijos signataro, LLKS gynybos pajėgų vado, dimisijos brigados generolo Adolfo Ramanausko–Vanago metais. Ta proga visoje Lietuvoje, ypač Lazdijų krašte, vyko daug įvairių renginių, iškilmingų minėjimų, pamokų, skirtų šiai iškiliai istorinei Lietuvos asmenybei pagerbti.
Lapkričio mėnesį Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos skaitykloje vyko netradicinė pamoka „Neatversti Adolfo Ramanausko–Vanago istorijos puslapiai“. Pamokoje dalyvavo 2gA ir 2gB klasių mokiniai su istorijos mokytoja Salomėja Paškevičiene. Šių eilučių autorė trumpai pristatė pamokos tikslus, uždavinius bei pakvietė pamokos viešnią – žinomą Druskininkų kraštotyrininkę, muziejininkę, pedagogę – Eugeniją Sidaravičiūtę pravesti pamoką apie vieną įžymiausių ne tik Dzūkijoje, bet ir visoje Lietuvoje partizaną, idealistą Adolfą Ramanauską–Vanagą. Muziejininkė labai įdomiai atskleidė galbūt dar ne visiems girdėtus legendinio partizanų vado  Adolfo Ramanausko–Vanago gyvenimo ir kovų kelio epizodus.
 Eugenija Sidaravičiūtė yra nemažai bendravusi su A. Ramanausko–Vanago seserimi Aldona Sujetiene (mirusia 2014 m. balandžio 2d.) ir šiandien 96–tus metus skaičiuojančiu broliu Albinu, gyvenančiu Marijampolėje. Užrašiusi autentiškus jų prisiminimus, E. Sidaravičiūtė pamokoje drąsiai minėjo dar neskelbtus Adolfo Ramanausko–Vanago, jo brolio, sesers bei tėvų gyvenimo faktus, kurių nerasime mūsų istorijos vadovėliuose, išleistose knygose.
,,Puiki žinia, jog Konektikuto valstijoje, Niu Britene (JAV) prie Šv. Andriejaus bažnyčios pritvirtinta lenta, kur 1918 m. kovo 6 d. gimė  Adolfas Ramanauskas. Greitu laiku  šioje vietoje turi būti pastatytas ir paminklas, skirtas legendiniam partizanui“, – tokiais žodžiais pamoką pradėjo muziejininkė. Šios netradicinės pamokos metu iš gimnazijos viešnios sužinojome apie tai, kaip tėvynę be galo mylėjęs idealistas Adolfas  Ramanauskas troško ugdyti jaunąją kartą: „Mano paskirtis – būti mokytoju. Aš šviesiu vaikus, kad šviesėtų Lietuvėlė. Išmokysiu, ką reiškia tėvynę mylėti“. Įstojęs į Klaipėdos pedagoginį institutą, jį baigė Panevėžyje, nes 1939 kovo 23 d. uostą užgrobė fašistinė Vokietija. Pajutęs pašaukimą dirbti mokytoju, šį nelengvą darbą jis dirbo   įvairiose kaimo mokyklose, vėliau (1941 m.) persikėlė į Alytų ir dirbo mokytojų seminarijoje. Mokytojo darbą vertino ir mėgo, kolegų, auklėtinių buvo mylimas ir gerbiamas už kompetenciją, principingumą, draugiškumą, mokėjimą bendrauti.
Tačiau daugiausia netradicinėje pamokoje buvo kalbama apie Lietuvos laisvės kovotojo sunkų kovos kelią, trukusį vienuolika metų, bei jo prasmę. Meilė Tėvynei, pasiaukojimas laisvės ir nepriklausomybės siekiai buvo ta jėga ir vertybės, kurias Adolfas Ramanauskas–Vanagas vertino, saugojo ir brangino. „Ne visa numirs su žmogumi – Tėvynės meilė nemari“, – teigė Adolfas Ramanauskas – Vanagas.  Šiuos žodžius jis užrašė laisvės kovų draugui ant nuotraukos 1946 metais. Juose atsispindi šio iškilaus žmogaus gyvenimo credo.
„Iš tikrųjų tą gerbiamą žmogų, Vanagą, gelbėti nuo suėmimų ir mirties buvo pasirengusi ne viena slėptuvė“, – toliau savo pasakojimą tęsia muziejininkė. Pasak jos, šioje medžių karalystėje buvo saugu... Taip mokiniai daug sužinojo apie bunkerius ir jų istoriją.
Šią pamoką labai vaizdžiai papildė skaitykloje tuo metu veikusi paroda „Adolfas Ramanauskas–Vanagas gyvenime, kovoje ir dokumentuose“ (paroda iš Laisvės kovų muziejaus fondų). Parodą parengė muziejininkas Vilius Tumosa. Parodoje buvo galima pamatyti Adolfo Ramanausko–Vanago vaikystės nuotraukas iš Amerikos, Adolfo tėvus – Eleną ir Liudviką Ramanauskus; Adolfą Ramanauską, Seinų „Žiburio“ gimnazijos Lazdijuose gimnazistą, Kauno Karo mokyklos kursantą, 1940 m. Alytaus mokytojų seminarijos mokytoją;  Dainavos apygardos partizanus, jų sąskrydžius bei susibūrimus; fotografijose buvo galima išvysti ir Birutę bei Adolfą Ramanauskus su dukrele Auksute... Nuoširdžiai noriu padėkoti muziejininkui Viliui už šią istorinę parodą.
Netradicinės pamokos „Neatversti Adolfo Ramanausko–Vanago istorijos puslapiai“ metu buvo ugdoma moksleivių pagarba savo kraštui, jo istorinei praeičiai, Tėvynei bei jos gynėjams. Muziejininkė Eugenija Sidaravičiūtė savo pasakojime pateikė daug dar negirdėtų įvykių ir faktų, palikdama mokiniams teisę visa tai apmąstyti, vertinti ir pasidaryti savo išvadas.
„Tikiuosi, kad tokios prisiminimų nuotrupos ir po daugelio metų kaip jonvabalis girių glūdumoje žibės. Manau, kad jos padės įvairiapusiškiau atskleisti Adolfo Ramanausko – Vanago asmenybę, aplinką, jį supančius žmones, iš užmaršties išplėš kai kuriuos drąsaus ir atkaklaus Laisvės kovotojo su okupantais gyvenimo ir veiklos epizodus. Lai ateities šviesa pasklis prisiminimais“, – šiais žodžiais netradicinę pamoką gimnazijos antrokams užbaigė gerbiama viešnia Eugenija Sidaravičiūtė.
Bibliotekininkė Daiva Mikalauskienė
S. Paškevičienės nuotr.

 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Labai abstraktus straipsnis.Gal parašykit kaip ta jo kova pasireiškė,Kiek vagonų lietuviukų išgelbėjo nuo tremties,kiek vežimų maisto badaujantiems po karo išdalino, ką dirbo karo metais.Gal mes daug ko nežinom? Negi pokariu vien tik slapstymuisi nuo stribų užsiėmė"?

Tiems mokiniams visiškai neįdomu, ką brukat jiems galvas. Sėdi visi abejingi ir vargu ar ką girdi. Jau nusibodo tos liaupsės

Įdomus straipsnis, bet, mano nuomone, - nieko konkretaus nepasakyta. Gerbiama Eugenija Sidaravičiūtė buvo kažkur, susitiko, kalbėjosi, sužinojo, bet ji nieko naujo toje pamokoje nepasakė. Buvo laikai, kai vienoje to krašto mokykloje, gerbiama Eugenija Sidaravičiūtė buvo mokytoja, o aš buvau jos mokinys. Gretimas kaimas buvo A. Ramanausko - Vanago tėviškė. Tada ir ji, ir aš, ir visi kiti žinojo, kad ir Ramanauskas, ir visi kiti panašūs kovotojai buvo viso labo miškiniai, švelniai tariant. Istorijos rato virsmas viską pakeitė, - jie tapo didvyriais, o jų nuskriausti žmonės - niekas. Bet istorijos nesuklastosi. O jums mokytoja, linkiu sveikatos ir sėkmės.