Lazdijiečių gausa rašytoją pribloškė: „Gal jums sumokėjo, kad atėjote?“

Lazdijų viešosios bibliotekos skaitytojai rašytoją, publicistą, filosofą, monografijų, mokslinių straipsnių ir vadovėlių autorių Liutaurą Degėsį sutiko jau ne pirmą kartą. Šįkart L. Degėsys į Lazdijus atvyko pristatyti naujausią savo esė rinktinę „Apatiniai gyvenimo drabužiai“. „Ačiū, kad jūsų tiek daug susirinko. Gal jums kas sumokėjo? Vilniuje tiek neateina žmonių, kiek matau čia“, – ir klausė, ir atsakė, ir tik jam vienam būdingu stiliumi ironizavo rašytojas. L. Degėsys yra parašęs 8 poezijos knygas, du romanus ir keturias esė rinktines. Už publicistiką du kartus įvertintas LR Kultūros ministerijos premija (2010, 2017), už poeziją ir filosofines esė knygas – Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Bibliotekoje pristatyta naujausia rašytojo knyga
„Tikėti būtina, bet reikia nieko nesitikėti. Vairuoti reikia atsargiai, bet gyventi būtina drąsiai“, – taip teigia L. Degėsys ir tokių paradoksalių teiginių jo kūryboje daug. Tai verčia susimąstyti, juoktis, kartais net kvatoti, o kartais tai juokas pro ašaras. Juolab kad dalyvavusieji renginyje buvo maloniai nusiteikę geram pasibuvimui. Pasiklausę Lazdijų meno mokyklos moksleivių atliktų kūrinių ir jau žinodami bent šiek tiek apie patį autorių, laukė jo minčių. Ne paslaptis, kad ir jo charizmatiška asmenybė traukte traukė. O, pasak Liutauro, rašytojui itin naudinga susitikti su skaitytojais – labai svarbus grįžtamasis ryšys. Tad tai buvo abipusis domėjimasis vieni kitais. Tądien tai „vežė“ – ir  klausimai pylėsi kaip iš gausybės rago, ir atsakymai: su humoru, protingi, išmintingi, rimti, linksmi, ironiški. „Reikia nueiti bibliotekon ir pažiūrėti, ar skaitomos tavo knygos – jei pamatai, kad knygos kava sulaistytos, nuskaitytos – būni toks patenkintas, o jei naujos, blizgančios, tai...“, – tiesiai šviesiai dėstė mintis, o ir akmenukų į savo daržą pamėtė pats autorius.
Ir ne tik apie knygas jis kalbėjo, leido „įsibrauti“ ir į savo asmeninę erdvę. Pasakodamas apie save paminėjo, kad keturis mėnesius negyvena Lietuvoje, o keliauja, skaito paskaitas, dalyvauja konferencijose. „Kelionės – ne tik galimybė pamatyti pasaulį, bet ir puikus būdas sužinoti apie Lietuvą“, – sakė jis, ir suprask, ar jis juokavo, ar tikrai taip mano. Paskui dargi pridūrė, kad aštuonis mėnesius gyventi Lietuvoje išties puiku.    
Iš visų savo prozos kūrinių Liutauras išrinko aforizmus ir keletą jų perskaitė: „Supranti, kad nepakanka vaizduotės, kad galėtum įsivaizduoti, ką galėtum įsivaizduoti, jei turėtum vaizduotę“, „Supranti, kad dažniausiai pritrūksti proto, kad suprasti, kad trūksta proto“, „Supranti, kad kalbėjimas apie meilę nėra meilė, kad kalbėjimas apie meną nėra menas, kalbėjimas apie politiką nėra politika“... Susitikimas neprailgo – rašytojas kalbėjo improvizuodamas.  Jis prasitarė, kad ir paskaitas skaito nepasiruošęs, o jei jau reikia būti solidžiam, tai tenka pasiimti baltą lapą, kad atrodytų, kad labai jau protingai skaito iš lapo iš anksto paruoštą tekstą. Šmaikštavo, kad geriausia pateikti klausimus raštu – „tada gali pasiruošti atsakymus iš anksto ir atsakinėti į savo klausimus, nes niekas nežino, kokie jie buvo“.     
Klausytojams pristatė ir naujausią esė knygą „Apatiniai gyvenimo drabužiai“, pasidalijo mintimis, įžvalgomis apie nūdieną, politiką, draugystę, humorą. Apie jo knygą „Apatiniai gyvenimo drabužiai“ rašoma: dvasinis priekabiavimas ir moralinė elgetystė, kasdienybės klampumas ir švenčių neviltys, vienatvės džiaugsmas ir juokavimo drąsa, kelionių vynas ir nesąmonių degtinė – tai parabolės, kuriose atsispindi ir išsiskleidžia kiekvieno iš mūsų vakarykštės atmintys, šiandienos įsitikinimai ir rytojaus viltys. Ironija ir distancija, paradoksas ir humoras – mėgstami L. Degėsio literatūrinės ir filosofinės analizės instrumentai, tad susirinkusieji, klausydami autoriaus skaitomų esė, tai panirdavo į gilius apmąstymus, tai prapliupdavo juoktis. Svečias įžvalgiai, žaismingai gvildeno rimtus ir nerimtus žmogaus bei valstybės gyvenimo klausimus, leisdamas ir skatindamas kasdienius dalykus pamatyti iš kitos pusės, kito požiūrio taško, kartais labai netikėto, pajuokdamas neryžtingumą, neapsisprendimą, atidėliojimą, ribotumą ir kitas žmogaus silpnybes. Pasak jo, be galo smagu būti įvertintam ir kūrybos kritikų, ir eilinių skaitytojų, bet niekada nereikia rašyti tik tam, kad rašyti, stengtis kažkam įtikti, nereikia rašomo teksto stengtis prie kažko „pritempti“, rašyti jį specialiai taip, kad atitiktų numatytus įvairių konkursų standartus.
Todėl skaitant „Apatinius gyvenimo drabužius“ tikrai neatsibos, bus linksma, nors kartais linksma pro ašaras. Kasdienybė visados yra tokia: juokinga, kol nepriartėja, graudi, kai paliečia, ir pikta, niūri, net atgrasi, kai užgriūna visa jėga. Kaip sako autorius vienoje iš savo esė: „Visos mintys yra kanibalės. Jos gadina, griauna, naikina vienos kitas... Senos mintys ryja savo vaikus.“ Tad skaityti knygą pradėta nieko nelaukiant, iškart, bibliotekoje, susitikimo su rašytoju metu. Bibliotekos darbuotojai skaitė ištraukas, net bibliotekos direktorė neatsispyrė malonumui paskaityti garsiai.
 Rašytojas prisipažino, kad tik ką sugrįžęs iš kelionės, lėktuve telefoną pamiršęs, jis vis kažką pamiršta, susigrąžina ar sugrįžta vėl pasiimti. Tad Lazdijų viešosios bibliotekos direktorė Renata Rudienė prisiminė,  kad viešėdamas praeitą kartą Lazdijuose jis pamiršęs šaliką... Ir ką tai galėtų reikšti? Juk sakoma, jei kažką pamiršai – sugrįši. Ir štai jis sugrįžo į Lazdijus gal ir ne paskutinį kartą. Tai tiek įdomių paradoksų  iš L. Degėsio kūrybos ir gyvenimo, išgirstų tądien Lazdijų viešojoje bibliotekoje.
Teizuose rašytojas buvo įtrauktas į savotišką žaidimą
L. Degėsys vyko ir į Teizų biblioteką, kur susitiko su savo kūrybos gerbėjais.  Prieš pradėdamas skaityti poeziją juokavo, kad reikia tekstus peržiūrėti, nes „iš vakaro pasiruošti eilėraščiai gali atrodyti neblogai, o va ryte atrodo truputį kitaip.“ Renginio įžangoje autorius iš ankstesnių savo knygų paskaitė keletą eilėraščių, pagal kai kuriuos iš jų sukurtos visoje Lietuvoje žinomos dainos. Ir tarsi patvirtindami autoriaus žodžius, Teizų bibliotekos bibliotekininkė Daiva Karaliūnienė su Gintaru Gražulevičiumi ir savo bičiuliais Ieva ir Martynu uždainavo dainą apie užtrauktuką, kuriai žodžius sukūręs būtent Liutauras. Ir dar ne viena daina skambėjo tądien Teizų bibliotekoje. L. Degėsys pasisakė,  kad yra parašęs apie 200 eilėraščių, 40 iš jų yra tapę dainomis, nemažai jų atlieka Kostas Smoriginas. Dabar su kompozitoriumi Algirdu Klova sukūrė apie 15 dainų, kurias atliks choras „Liepaitės“. Rašytojas pasidalino geltonuose lapuose  suguldytomis mintimis, kurios, paskanintos ironija, perteikia kasdienybės aktualijų prasmę ir beprasmybę. Naujausią knygą „Apatiniai gyvenimo drabužiai“ L. Degėsys paliko desertui. Tačiau pamąstęs neišlaikė ir čiupęs knygą paskaitė ištrauką ir iš jos. Šia esė rinktine jis tęsia pamėgtą gyvenimo metafizikos problematiką. Galiausiai įsisiūbavo ir žėrė mintis apie politiką, švietimą, filosofiją ir net muziką. Autorius pasidalijo savo asmeniniais išgyvenimais, savo patirtimi įvairiose pasaulio šalyse, kur jam teko gyventi. Teizų bibliotekininkė Daiva Karaliūnienė autorių apipylė klausimais ir net įtraukė į savotišką žaidimą. Ji pakvietė rašytoją užbaigti sakinius, ilgai nesvarstant ir negalvojant, tiesiog čia ir dabar. Sakinių pradžios: apie viską ir apie bet ką, labai rimtai ir linksmai.  
O po renginio visi norintys galėjo įsigyti L. Degėsio knygų ir gauti autoriaus parašą. O paskui – dar karšta arbata ir vaišės…

Dineta Babarskienė, „Lazdijų reklama“