90-metė senolė savo ateitį jau susitvarkiusi: net su klebonu sutarusi

Žemaitkiemio kaime gimusi ir užaugusi devyniasdešimtmetė Emilija Rutkauskienė kone vienintelė gyventoja visoje gatvelėje belikusi, tad aplinkiniai vis pajuokauja, kad senolė ant savo pečių visą kaimą laikanti. Tuštėja kaimas, tuščios trobos badyte bado akis. Tik Emilija iš savo namų dievagojasi kojos nekelsianti, kol tos kojos bent kiek laikys.
Prašymas M. Bernatoniui
Gal į kokius globos namus norėtų išsikelti? „Jokia mada. Nekenciu tų ligoninių ir senelių namų nenoriu. Niekur geriau nebus nei savo namuose“, – giežtai nutraukia mano klausimą senolė.
Artimiausi giminaičiai, draugės jau seniai ilsisi kapuose, o Emilija sau vaikšto gimtinės žeme ir Dievuliui dėkoja už ilgą gyvenimą. O kas aplanko? „Visi prabėgdami, kas kiek galime. Tai vienas, tai kitas“, – sakė netoliese gyvenantis Marius Bernatonis, tądien Emilijai atvežęs maisto, o ir vaistų, jos nurodytų, žadėjo parvežti. Gelia, skauda Emilijai kaulus, kojos silpnai laiko. „Matyt, senatvė, Emilja, bus“, – šypsosi kalbėdamas Marius. Emilija jam pritaria. „Jauni visi gražūs, o dabar jau tik skūra ir kaulai iš many likę. Nieko nepajėgiu“, – sako senutė.
Žino senoji Žemaitkiemio dvaselė, kad su saule niekas negyvena. Tad Emilija ir šį reikalą jau sutvarkiusi. „Klebonas buvo, sutarėme, kad ir palaidos, ir keturnedėlis bus, ir metinės. Auką jau atidaviau“, – prasitaria ji. Tad su klebonu susitarta, bet dar vieną prašymą ji išsakiusi kaimynui Mariui. Emilija nori savo namuose būti pašarvota. „Prižadu, Emile, jei tik nuo manęs kas priklausys“, – pažada kaimynas. Taip jiedu vis pasikalba, pasitaria, pasirokuoja.
Su vyru išgyveno pusantro mėnesio
„Vargau, dirbau“, – taip savo ilgaamžiškumo paslaptį išsako Emilija. Visą gyvenimą ji dirbusi, mokslo mažai ragavusi, bet visus kaimiškus darbus mokėjusi, padariusi ir nesiskundusi. Šieną ant pečių tvartan su sese susinešdavo ir nieko pagalbos neprašydavo. „Mama labai sirgo, jos janką (skausmą) atsimenu ir šiandien“, – prisimena senolė tarsi patvirtindama, kad nuo mažens dirbti privalėjusi. Tvartai niekad nestovėjo tušti. Juose kvykė, mūkė gyvuliukai. „Dabar jau sukritę, suirę“, – rodo Emilija į tuščius senovinius tvartus, kurie primena Rumšiškėse matytus. „Rumšiškės – Žemaitkiemyje, nereikia nė važiuoti“, – vis pajuokauja aplinkiniai. Maišus Emilija kolūkyje kartu su vyrais nešiojusi – tokia tvirta buvusi. Lupo, dirbo kolūkyje, savęs negailėdama. Darbas, sunkus darbas, be darbo Emilija nebuvo nė dienelės, o padėti nebuvo kam.
„Su vyru apsiženijom sausį, o vasario 13 dieną jau ant lentos gulėjo“, – sako senolė, taip lyg ir paaiškindama, kodėl šiandien viena kaip pirštas.
Metams bėgant vis daugiau artimųjų anapilin ji išlydėjusi – ir verkusi, ir sielojusis, bet toks jau tas gyvenimas. Senutė traukia iš tvarkingai dėžutėse sudėtų senų albumų nuotraukas ir vis pasakoja apie savo giminaičius, kurie pasklidę po visą pasaulį: ir Amerikoje, iš ten ir siuntinių gaudavusi, ir Sibire. Gyvi jie ar mirę – jau ir pati Emilija ne viską žinanti. „Ir nuotraukų neturėsiu kam palikti. Iš giminės išeinam“, – pasiguodžia senoji. Vienose nuotraukose Emilija jaunystėje, anot žmonių, merga kaip lėlė buvusi, kitose – jau, anot jos pačios, boba sėdi bijūnuose. Bet ir šiandien Emilija vis dar laikosi, šaltame kambaryje net žiemą mieganti. Kūrena ji tik ten, kur dieną praleidžianti, o miega šaltai. „Aš kitaip neišsimiegu“, – patikina.
Nei televizoriaus, nei radijo
Televizoriaus Emilija nenori nė iš tolo ir radijo jai nereikia. Tiesa, turi mobilųjį telefoną, bet paskambinti nemoka, tik atsiliepia, jei girdi skambinant, o jei ne, tai ir taip apsieina. Kai darbuojasi, prastesnį megztuką apsirengia, kai ilsisi, švaresnį susiieško – pasipuošia. Namai tvarkingi, švarūs, daikteliai kruopščiai sudėlioti į savo vietas – tokia darbšti toji Emilija. Visą gyvenimą ji taip įpratusi, neapsileidžia ir šiandien. Turi darbų darbelių ji, be darbo sėdėti – ne jos būdui. „Mieste nė dienos nebūčiau“, – tikina ji. Kaimas jai patinka, čia – jos vieta, tik kad tas gyvenimas lengvas nebuvęs. „Vainos, bėdos, ligos per gyvenimą, nebuvo kada nė pasipuošt“, – sako Emilija, nusiėmusi skarelę rodydama, kad kažkada kasas pynusi ir parėdų net iš Amerikos turėjusi.
Ir šiandien Emilija dar gimines žada lankyti Mariaus vežama, o kelią ji sako tikrai žinanti. Drabužių, gėlių ji veš. „Tai ar į mašiną tilps, ar priekabą kabinti?“ – pajuokauja Marius. Emilija irgi šypsosi, juokus ji suprantanti, sako, kad mašinoje turėtų tilpti – priekabos nereiks. „Tik ar neteks su visu turtu namo grįžti?“ – vėl klausia Emilijos Marius. Senolė tvirtina, kad ta giminaitė paims viską. Tada Marius tikrai žada vežti, jei jau toks reikalas. „Tik žinokit, Emilija, kraštovaizdis labai pasikeitęs“, – šypsosi Marius teiraudamasis, ar tikrai ta giminaitė dar gyva, ar tikrai Emilija gerai kelią mena. Tai tokie tie jų pašnekesiai – ir juokais, ir rimtai. O tada jau sukrunta Marius namo važiuoti. „Neskubėk, vaikeli, mirsim, viskų paliksim“, – linguoja galva Emilija. Tik vis mažiau ką belieka Emilijai palikti. „Šuniukas nugaišo, kacukas nugaišo, vištas išpjovė“, – pasakoja ji. Taip Emilija viena kieme liko. Kito šuniuko nei katuko nenorinti, mat bijanti – jei numirtų, kas jais tada pasirūpins.
Tarsi paveikslą prisiminimais devyniasdešimtmetė E. Rutkauskienė piešia savo gyvenimą. „Sunkus, baisus, bet jis nueina, ir gana“, – su gailesčiu balse sako senolė. Ir sukrutusi žiūri į sodą, pilną obuolių. „Obuolių pilna, o valgyti nėra kam“, – liūdnai tarsteli besidairydama į dar tėvo sodintus medžius ir prisipažįsta, kad medžių niekada ji pati nesodinusi, tik „kvietkus“.
„Nė kojos iš namų nekelsiu, tik negyvų išneš“, – dar kartą pakartoja senoji Emilija iš Žemaitkiemio kaimo.

Dineta Babarskienė, „Lazdijų žvaigždė“