Virtuvės asė, kurios pagamintas maistas pritraukia net ilgapirščius

„Atsisėdu savo pavėsinėje ir tvarkau sodo ar daržo gėrybes. Dar kokį serialą pasileidžiu per telefoną. Tuo pačiu ir darbą padarau, ir pažiūriu. Kaimynė kartais atėjusi padeda, kavos išgeriame kartu ir taip sau darbuojamės“, - dėsto Lina Montvilaitė-Marcinkevičienė iš Naujosios Kirsnos kaimo. Marinavimas veikia moterį teigiamai, besidarbuojant kyla gerų minčių: gimsta Linutės poezijos posmai.

Ji konservuoja, marinuoja, raugia, kepa jau 40 metų. Kad jai taip patiksią gaminti, jauna būdama nemanė, kaip ir niekad nepagalvojo, jog kaime gyvens - kai įstojo į universitetą, buvo įsitikinusi, kad liks mieste: „O štai visą gyvenimą kaime pragyvenau“.

Išmoko gaminti Lina iš savo tetos, o ši iš savo mamos - Linos močiutės. „Mano teta Milda Brazinskienė buvo gera kulinarė, tad ji visko pamokė. Atsimenu, pirmiausia iš jos išmokau, kaip kompotų žiemai pasigaminti su kriaušėmis ir obuoliais“, - prisimena pirmuosius savo žingsnius maisto gaminimo platybėse Lina.

Kavinukėje ar restorane Linutė, anksčiau gamindavusi vestuvėse ir šermenyse, ne tik mėgaujasi maistu: jai įdomu, kaip čia tokį patiekalą  pačiai pagaminus: „Kartą ragauju, toks geras skonis. Ėmiau ir paklausiau padavėjos. Pasirodo, ta gero skonio paslaptis – rukola. Tai aš jos dabar jau pasisėju ir pati. Šiemet viena nuvalgiau ir dar pasėjau“.

Sutvarkiusi vieną derlių, ji sėja dar kartą. „Nuėmiau svogūnus, tai kad žemė nestovėtų tuščia pasėjau agurkų, šparaginių pupelių. Tikrai užaugs, jei ruduo ilgesnis bus, nes jau agurkėliai net nemaži“, – pastebi daržininkė.

Kita vertus, taip įpratusi: „Šitas marinavimas – jau liga. Man be proto patinka.  Kasmet prižadu sau, kad nesodinsiu tiek daržų, neauginsiu, bet ir vėl prisisodinu. Šiemet nedaug žemės man paliko, tai aš dar į tarpus prisisodinau ir vėl visko daug. O paskui ir apsiraviu pati, ir sumarinuoju“.

Plačiau – D. Babarskienė naujausioje „Lazdijų reklamoje“ (2023-08-16).