Nuomonė. Padėka Lazdijų policininkams ir dar daugiau

Taip. Dviem policijos pareigūnams – Olegui Ponomariovui, Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Lazdijų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus tyrėjui, ir policijos pareigūnei Gabrielei Benesevičiūtei, kuri nutarime nepaminėta, tad ir pareigų nežinau, ji vairavo automobilį.

Štai tokių pareigūnų reikia Lazdijams ir šaliai

Dėl vagystės nuvežėme pareiškimą į Lazdijų policijos rūmus ir perdavėme į kabinetą per langelį budėtojai, kurios pavardės nežinome. Dėl įtampos tarsi buvo nesvarbu, su kuo kalbėjome. Vis tiek dėkui.

Tyrėjui turiu dvi pastabėles – tik neužsigaukite. Nutarime parašyta, kad pavogė akinius su dėklu, o turi būti „medicininius akinius“. Juk jų yra įvairios paskirties ir vertės. Mano žmonos gyvenamosios vietos adresas parašytas ne pagal pareiškimą, o, manau, iš kompiuterio. Kita vertus, mums patiems reikėjo greičiau kreiptis į pasų stalą ir / ar Lazdijų rūmus dėl duomenų atnaujinimo.

Po pareiškimo įteikimo apsipirkome naujoje „Norfoje“. Kol parvažiavome ir truputį užkandome, praėjo ne daugiau kaip dvi valandos. Tik žiūrim pro langą – du pareigūnai jau stovi prie durų. Parodė keletą akinių, bet žmona pasakė, kad ne tie. Pasirodo, policininkai jau buvo pas vagį, kuris melagingai jiems perdavė kitus akinius. Tada policininkai buvo priversti dar kartą vykti pas vagį-melagį. Nežinau, kokias poveikio priemones panaudojo, kad parvežtų pavogtus medicininius akinius dėkle.

Visas reikalas išspręstas labai operatyviai ir produktyviai, pareigūnai mieli ir švelnūs pašnekovai. Tyrėjas – didelis savo darbo meistras. Padėkojome, išsakėme palinkėjimus ir šiltai atsisveikinome. Štai tokių reikia Lazdijams ir Lietuvai. Dar kartą ačiū, liekame dėkingi.

Ką jam reiškia apvogti mane, jei apšvarino bažnyčią?

Su būsimu vagimi-melagiu R. J. susitikau prie kaimo parduotuvės, jis pasiūlė išgerti po pūslelę alaus. Mūsų namuose jis sėdėjo prie lango, ant palangės buvo tie medicininiai akiniai dėkle, rašikliai, knygos, spauda. Kaip vėliau išaiškėjo, jis pasinaudojo keliomis sekundėmis, kai nunešiau tuščią pūslę nuo alaus iš virtuvės į priemenę. Kaip žema – nukniaukė dar rašiklį. Jam išeinant į kiemą greitai apsivilkau striukę ir batus, bet R. J. užteko laiko iš priemenės nuo spintelės nugvelbti dar seną prožektorių, svogūnų ir česnakų iš pintinės. Ką jam reiškia, jei ramiai apvogė Lazdijų bažnyčią.

Yra geras posakis: nori sėsti prie taurelės ar bokalo, žinok, su kuo. Žinojau ir štai kas išėjo! Po vagystės dukart važiavau pas jį, bet neradau. Kleptomanija – nenumaldomas noras ką pasisavinti. Tai jo tokia liga.

Iš sovietmečio laikų spaudos prisimenu, kad Ispanijoje vagims nukirsdavo rankos mažąjį pirštelį. Lietuvos laikais spaudoje buvo straipsnis su dviem nuotraukomis: nukirsta plaštaka ir kaktoje išdeginta žvaigždė.

Mano geras bičiulis iš Punsko pasakojo, kad vienas vagis taip išnaglėjo, kad už tai buvo užmuštas. Beje, ir punskietį apvogė R. J., išsinešdamas televizorių.

Kas būtų R. J. – partizanas, stribas, banditas ar liaudies gynėjas?

1944 m. vasarą rusams sugrįžus į Lietuvą valstiečiai duoklę turėjo atiduoti antrą kartą. Partizanai stojo ginti šalies labai nelygioje žiaurioje kovoje. Kaimo gyventojai rėmė maistu ir dar visaip kitaip. Nežinau, kaip būtų buvę be paramos, kiek laiko būtų kovoję.

Bet atsirado partizanų, kurie skriaudė kaimiečius, kažką pavogdami, reikalaudami pamaitinti, duoti išgerti naminės, drabužių, avalynės, nakvynės ir t. t. Kai nuskriaustieji pasiskųsdavo partizanų vadams ir įrodydavo skriaudėjų kaltę, šiuos sušaudydavo už priesaikos ir drausmės nesilaikymą.

Apie stribus tai viskas žinoma, jie kaimuose ką norėjo, tą darė, jiems buvo leista. Nuo partizanų krito virš 5 000. Liaudis kalbėjo, kad vieni ateina dieną, kiti naktį. Ir būk visiems geras. Apie išdavystes ir trėmimus čia netinka rašyti.

Suprantu ir pateisinu, kodėl partizanai ateidavo pas stiprius ūkininkus ir prišaudydavo kiaulių, jas išsiveždavo į mišką, tą patį darė ir kolchozų kiaulidėse. Galvijus išsivesdavo, užpuldavo kaimų parduotuves, pienines ir kasininkes, kurios veždavo pinigus kolchoznykų algoms. Tai buvo kova už būvį, už Lietuvos laisvę.

Anot lazdijiečio žurnalisto Ferdinando Kauzono, anuomet reikėdavo sakyti „banditai“ ir „liaudies gynėjai“, nūnai reikia sakyti „partizanai“ ir „stribai“, o šią akimirką drįstu sau leisti manyti, kad tarp partizanų ir stribų buvo ir banditų, ir liaudies gynėjų.

Alvydas Tumasonis, Salų kaimo gyventojas, „Lazdijų žvaigždė“ (2025-07-18)