N. Žvirblys: „Norisi palikti po savęs ženklą Lazdijams“

Liepos mėnesį rajono gyventojus pasiekė žinia iš Vilkaviškio vyskupijos apie pasikeitimus Lazdijų dekanato bažnyčiose – Lazdijų dekanato dekanui, Šv. Onos parapijos klebonas kunigui Nerijui Žvirbliui suteiktas Vilkaviškio vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninko titulas. Būta ir daugiau pasikeitimų. Į klausimus apie visa tai, taip pat – apie bažnyčios vietą šiuolaikiniame gyvenime, apie paramą, tikrąsias aukas, ryšius su parapijiečiais „Lazdijų žvaigždė“ paprašė atsakyti Lazdijų dekanato dekaną Nerijų Žvirblį.  

– Liepos mėnesį rajono gyventojus pasiekė žinia apie tai, kad Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Jus paskyrė Vilkaviškio vyskupijos katedros kapitulos garbės kanauninku. Sveikiname dar kartą. Sakykite, ką bažnytinėje hierarchijoje reiškia šis titulas ir už kokius nuopelnus jis skiriamas?

– Šis titulas istoriškai gyvuoja nuo tų laikų, kai buvo įsteigta Vilkaviškio vyskupija. 1926 m. popiežiaus Pijaus XI apaštališkoji konstitucija paskelbė apie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimą. Šiuo dokumentu įkurta ir Vilkaviškio vyskupija. Ji sudaryta iš 1818–1926 m. gyvavusios Seinų vyskupijos dekanatų, likusių Lietuvos teritorijoje. Pirmuoju Vilkaviškio vyskupu tapo buvęs Seinų vyskupas Antanas Karosas, kuris ir įsteigė vyskupijos kapitulą, kurią tuomet sudarė 8 kanauninkai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1994 metais kapitulą atnaujino Vilkaviškio vyskupijos vyskupas Juozas Žemaitis. Šiuo metu joje yra 24 kanauninkai iš visų vyskupijos dekanatų. Pagal kapitulos nuostatus garbės kanauninkas yra garbės laipsnis, kuris suteikiamas pagal kapitulos rekomendacijas. Nuostatuose, be visų kitų dalykų, yra pažymėta, kad garbės kanauninku gali būti rekomenduotas kunigas, kuris pasižymi nepriekaištinga tarnyste, aktyvumu, tikėjimo skleidimu.

Garbės kanauninko titulas man buvo suteiktas Vilkaviškio katedros konsekravimo 25-mečio proga.

– Ar naujasis Jūsų titulas yra kaip nors susijęs ne tik su įvertinimu, bet ir su papildomomis pareigomis? Jei taip, kokios jos?

– Papildomos pareigos labai minimalios. Pagrindinės jų – bendrai melstis katedroje giedant liturgijas, aukojant šv. Mišias tam tikromis progomis, dalyvauti Vilkaviškio katedros organizuojamose iškilmėse katedrai ypatingomis progomis. Ypatinga pareiga yra rūpintis vyskupijos sergančiais ar kitos pagalbos reikalingais kunigais. Juos lankyti, padėti organizuoti jų priežiūrą ar slaugą.

Dirbsiu, kaip ir iki šiol dirbau, Lazdijų dekanato dekanu bei Lazdijų Šv. Onos parapijos klebonu. Kol dar turiu sveikatos ir entuziazmo, norisi nuveikti Lazdijams kiek galima daugiau.

– Lazdijuose dirbate jau dvylika metų, dalį iš jų vadovaujate Lazdijų dekanatui. Kas per šį laiką Jus labiausiai džiugino? Ar turite daug pagalbininkų, bažnyčios rėmėjų? Jei galite, įvardinkite juos?

– Tikrai liepos 11 dieną buvo jau 12 metų, kai dirbu Lazdijuose. Labai džiugina šio krašto žmonės – nuoširdūs, atviri, geranoriški, visuomet atsiliepiantys, kai reikia pagalbos. Dzūkijos žmonės visuomet tuo garsėjo. Ir mes, dekanato kunigai, stengiamės kiek galėdami atliepti gyventojų poreikius, padėti, patarti. Dekanatas turi puikų branduolį – tikybos mokytojas ir katechetes, kurios ne tik ruošia vaikus, bet ir gelbsti bažnyčiai kiekviena proga. Didelės paramos sulaukiame iš savivaldybės, rajono verslo žmonių. Kiti, čia gimę ir augę, nors šiuo metu čia negyvenantys, tačiau bažnyčios nepamiršta ir gelbsti jai savo aukomis ar darbais, kai tik prireikia. Nenorėčiau minėti pavardėmis – jų daug ir galiu ką nors praleisti.

Dažnai per šv. Mišias sekmadieniais stengiuosi paminėti geradarius, tuo metu atlikusius kokius nors darbus, ir jiems viešai padėkoti. Visuomet sakau, kad kiekviena auka priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų supratimo ir galimybių. Jei duodame tik tai, kas atlieka nuo mūsų, nesvarbu – bažnyčiai ar žmogui, tai nėra auka. Tikroji auka tada, kai duodi atimdamas nuo savęs, kai jau truputį skauda...

– Bažnyčia yra neatsiejama Lazdijų bendruomenės, savivaldybės dalis. Kaip jaučiate savivaldybės paramą? Ar ji daugiau yra moralinė, ar esate remiami ir materialiai? Ką svarbaus, padedant savivaldybei, pavyko atlikti?

– Smagu, kad su savivaldybe susiklostė nuolatiniai ir nuoširdūs santykiai, kad bendradarbiaujame.

Pastaruoju metu pradėjome strategiškai dėliotis darbus, daugiau investuoti į vieną objektą, vieną bažnyčią, atlikdami daugiau darbų, o ne daug mažų, nepastebimų, pavienių. Nuoširdžiai noriu padėkoti savivaldybės tarybai ir merei, kad rūpinasi ne tik bažnyčių pastatais, bet ir bažnyčiomis kaip žmonėmis. Nes bažnyčia visų pirma ir yra žmonės.

Prisidėjus savivaldybei, ryškūs pokyčiai matomi Šventežerio, Metelių, Seirijų, Būdviečio, Kučiūnų, Šeštokų, Lazdijų bažnyčiose. Kai kurioms, kuriose padėtis jau buvo itin prasta, parama per pastaruosius penkerius metus skirta po keletą kartų. Štai ir šiuo metu Lazdijų Šv. Onos bažnyčioje ruošiamės dideliam darbui – keisime bažnyčios grindis. Savivaldybė šiam darbui lėšų jau skyrė, o su parapijos žmonėmis taip pat kalbamės ir tikimės jų prisidėjimo.

Kaip matyti iš dabartinės situacijos ir susiklosčiusių santykių su savivaldybe, tas bendradarbiavimas nenutrūks ir bus dar nuoseklesnis bei konstruktyvesnis.

– Kaip Jums atrodo, kokią vietą bažnyčia pastaruoju metu, kai pasaulyje tvyro įtampa, užima žmonių gyvenime? Ar tuomet, kai atvykote į Lazdijus, žmonės dažniau ieškojo paguodos bažnyčioje, ar dabar?

– Didžiajai daliai tikinčiųjų tikėjimas yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Žmogaus pamaldumo negalima pasverti, tai yra labai individualu. Įsiminė vieno rašytojo žodžiai: „Gyvenime nesutikau žmogaus be Dievo, sutikau tik be ramybės.“ Jie ir nusako visą mūsų tikėjimo esmę. Gyvenime Dievą, nusiraminimą randame labai įvairiai – vieni šv. Mišių aukoje, kiti – individualioje maldoje, dar kiti – ateidami į bažnytinės muzikos koncertus. Kovido pandemija ir karantinas labai sutrikdė žmones, atsirado susvetimėjimas, nenoras bendrauti, pasišnekėti, pasiguosti. Ilgai buvome užsidarę namuose, dirbome nuotoliu. Mažai bendravome, juo labiau – apie tikėjimo dalykus, nes šeimose dažniausiai apie tai nekalbama. Manau, grįšime atgal, vėl išmoksime daugiau kalbėtis, norėti būti kartu. Jei imsime 12 metų laikotarpį, tai situacija bažnyčioje labai nepasikeitė. Pasikeitė žmonės – matyti jų dvasinis tobulėjimas, augimas, jie tiki ir į bažnyčią eina jau ne tik pareigos vedami, bet ir vidinio jausmo, nes ko ieškome, tą ir atrandame.

– Papasakokite apie kitus paskyrimus ir pasikeitimus Lazdijų dekanato bažnyčiose. Vis dažniau vienam kunigui tenka aptarnauti dvi parapijas. Ar tai yra laikina, ar tokios tendencijos jau nusistovi visoje Lietuvoje?

– 10 metų Rudaminos parapijoje dirbęs kunigas Alfredas Nėnius dėl sveikatos pasiprašė atleidžiamas nuo pareigų. Jis paskirtas Marijampolės šv. Vincento Pauliečio parapijos altarista, pagal sveikatos galimybes talkins ten dirbančiam klebonui. Rudaminos parapiją aptarnaus Šventežerio bažnyčios kunigas Egidijus Juravičius.

Lazdijų dekanate ne vien kunigas E. Juravičius dirba dviejose parapijose. Yra tokių, kuriems tenka aptarnauti ir trijų parapijų tikinčiuosius. Situacija susiklostė ne tik dėl to, kad trūksta kunigų, o ir dėl to, kad parapijose labai mažėja gyventojų. Tai reiškia – mažėja ir užsakomų šv. Mišių, kitų sakramentų. Tuo tarpu kunigui, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia rūpintis ne tik dvasiniais reikalais, bet ir pragyvenimo šaltiniu. Tikiu, kad dėl to parapijiečių dvasinis gyvenimas nenukentės, o visos reikiamos paslaugos – sakramentai, šv. Mišios ir kiti patarnavimai – jiems bus suteikti laiku.  

– Dėkojame už pokalbį.

Dalė Vailionytė, „Lazdijų žvaigždė“ (2023-08-11)