Moteris, pasidalijusi į keturias (nuotr. galerija)

Tarp miesto ir kaimo – šis pasakymas geriausia apibūdintų dabartinę būseną jaunos, žavios, gražios, sportiškos, dievinančios gėles ir be galo kūrybingos asmenybės. Vaikus ir močiučių komandą treniruojanti futbolo trenerė, 20 metų dirbanti pedagoginį darbą, dekoratorė, gėlių augintoja, žavi moteris... Visa tai apie Jurgitą Lazauskienę, kilusią iš Šventežerio, kaip tik dabar čia dažančią namą. Kai galės jame nakvoti, laiko Šventežeryje praleis ženkliai daugiau. „Dirbu Marijampolėje, o mylima veikla – Šventežeryje“, – paaiškina pati Jurgita.

J. Lazauskienės gėlynai tėviškėje – ji tikrąja to žodžio prasme atgaivino tėvų sodybą. „Dekoruodami šventes susidūrėme su problema. Sezoninių gėlių, pavyzdžiui, bijūnų, jurginų, norisi kokybiškų, o ir pasirinkimo juk reikia. Užsisakant iš Olandijos taip nepavyksta, tad reikėjo kažką sugalvoti: nutariau auginti pati“, – dėsto dekoruotoja.

Augina gėles jau dveji metai, dekorui reikalingi augalai sodinami tiesiog arais: ir bijūnai, ir tulpės, ir dekoratyviniai česnakai, ir jurginai.

Pastebi, kad smulkiems augintojams sunku išgyventi, mat viską turi daryti tik iš savo lėšų, paramos negauna, viskas atitenka didiesiems: „Didžiausias nusivylimas tokia situacija. Užuot valstybė padėjusi pačiam smulkiausiam, mažiausiam, to nedaro. O kad pats startuotum, turi turėti savų lėšų. Tas liūdina, bet po truputį judame į priekį. Viską darome iš savų lėšų.“  

Ji užsiima švenčių dekoravimu jau aštunti metai.

„Esu maksimalistė, iš savęs išspaudžiu viską. Žinau, kaip turi būti, ir nesu patenkinta, kaip yra dabar. Jeigu para būtų ilgesnė, kažką dar daugiau nuveikčiau“, – užsisvajoja į keturias dalis save dalijanti moteris.

Plačiau – D. Babarskienė naujausioje „Lazdijų žvaigždėje“ (2023-09-29).