Mokytoja L. Petrauskienė: „Netikėjau, kad tokios pagarbos sulauksiu“.

L. Petrauskienė (centre): „Vieni mane supranta, kiti – ne“.

Sėdime ant suolelio Šlavantų bažnyčios šventoriuje prie medinio kryžiaus – saulė šildo, kvepia, šalia pušynai. „Čia taip gražu“, – atsidūsta mokytoja, apsidairydama aplink, kur nutekėjo tiek daug jos gyvenimo metų ir viskas lyg ant vieno kiemo: bažnyčia, klebonija, dabar muziejus, jos šeimos namas. Mokytojos rankose didžiulė puokštė rožių, krepšelyje įsitaisęs angelas–sargas, padėka iš kunigo Tadeus Vallian rankų už tai, ką ši didelės, geros širdies moteris daro savo gyvenime.
„O kiek skaudžių valandų teko išgyventi“, – sako pati mokytoja Leontina Petrauskienė, švenčianti savo 80–ties metų jubiliejų. „Tikras stebuklas, kad tiek sulaukiau. Vos gyva nuo sveikinimų gausybės, nesitikėjau, kad mane šitaip pagerbs“, – susijaudinusi kalba.
Po Šlavantų bažnytėlės skliautais tądien skambėjo ne tik padėka visiems parapijiečiams už parodytą pagarbą, meilę jai, mokytojai, bet ir atsiprašymas. „Atleiskite, jei kam prastą pažymį parašiau“, – kaip per išpažintį tądien kalbėjo mokytoja. Šiandien L. Petrauskienė didžiuojasi, jog ji – kunigo J. Zdebskio muziejaus gidė, kad žmonės ja patikėjo ir leido darbuotis. „Viską, ką darau gyvenime, tai iš širdies. Ir vaikus labai mylėjau, ir jie mane mylėjo“, – sako mokytoja, net 44 savo gyvenimo metus atidavusi savo vaikams, mokiniams. Kitaip jų nevadina: jos mokiniai jai – savi vaikai.

Plačiau – D. Babarskienė „Lazdijų reklamoje“ (2019-05-21).

 

Autorius: 
„Lazdijų žvaigždės“ inf.

Komentarai

Kas ta pagerbėja juodais akiniais

O tau dėl ko: tų akinių reikia ar pagerbėjos tel. nr. ?

Šmaikštukas!!

Prisipažįstu - taip.