M. Čepulis: „Tikras augimas prasideda už komforto zonos ribų“
Jaunimo apdovanojimų nominacijos „Metų jaunasis sportininkas” laureatu tapo Martynas Čepulis. Už daugiau nei 3600 nubėgtų kilometrų, drąsą sąmoningai rinktis nepatogias situacijas ir įrodymą, kad didžiausias asmenybės augimas prasideda išėjus iš komforto zonos. Martynas studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universitete statybos inžineriją.
– Vaidini „Macingoje“, dalyvauji folkloriniame ansamblyje „Bitelė”, grupėje „Banderolė“ groji, negana to, dar bėgioji… Kam tiek reikia, kodėl tai darai?
– Tapęs studentu „Macingos” ir „Bitelės” veiklose dalyvauju ne taip aktyviai dėl akivaizdžių dalykų, kadangi studijuoju Vilniuje. Tačiau esant galimybei neatsisakau ir prisijungiu.
Tikriausiai to nedaryčiau, jei nenorėčiau ir jei tai man nepatiktų. Man labai patinka vienas trumpas posakis: „Jei nori - tai gali”.
Viską gyvenime darydamas aš siekiu matyti prasmę, man turi patikti tai, ką darau. Tas noras bandyti naujus dalykus, atrasti save vis kitoje aplinkoje, galimybė plėsti pasaulėžiūrą mane visad žavėjo. Labai džiaugiuosi, kad pasirinkau savo paauglystę būtent tokią, leidusią save išbandyti ir atrasti daugelyje sričių. Gal taip ir gavosi, kad aš visur save mačiau, kad galėčiau tai pabandyti, kad ten man būtų įdomu.
Mane daug kas traukė ir domino, tačiau vėliau kėlė ir iššūkių, kadangi pasidarė tikrai nelengva gyventi tokiu ritmu. Tačiau tas gebėjimas viskam atrasti laiko mane žavėjo dar labiau. Tai irgi buvo savęs testavimas - ar aš galiu ir noriu tiek daryti? Ar tai prasminga? Ar aš sugebėsiu tai daryti kokybiškai ir tuo pasimėgauti? Tad aš pasirinkau tyrinėti, pažinti save įvairiuose vaidmenyse ir be galo branginu kiekvieną patirtį, kiekvieną veiklą, nes būtent toks gyvenimo būdas man leido formuoti save, davė daug neįkainojamų patirčių ir pamokų, praturtino mano gyvenimą ir sulipdė mane į tokį, koks dabar esu.
– Kas tave motyvuoja?
– Tikriausiai tas noras pažinti save, sužinoti, kiek iš tikrųjų galiu pasiekti, jei tik įdėčiau pakankamai laiko ir pastangų. Esu gan savikritiškas, tad dažnai stengiuosi lipti per save, sąmoningai statyti save į nepatogias situacijas, už komforto zonos ribų. Šiais laikais mes visi per daug pripratome prie komforto, tačiau realybė yra tokia, kad bet ko siekiant reikės palikti komforto zoną, tą rutiną, kurioje viskas taip patogu ir gera. Būtent aš ir bijau paskęsti tame komforte niekad neišpildęs savo svajonių. Dėl to tas savęs spaudimas man atrodo kaip vienintelis būdas ką nors pasiekti. Nes tik čia vyksta tikrasis asmenybės augimas, kuomet tu grūdini ir formuoji save dalykais, kurie reikalauja pastangų, nebūtinai didelių, tačiau tos pastangos turi būti nuoseklios. Juk progresas laimi. O sportą aš matau kaip idealią terpę tam daryti, nes būtent čia galiu įrodyti sau, kas esu.
– Kaip atsirado tavo gyvenime bėgimas, kas žavaus tuose tūkstančiuose kilometrų?