LLRI analizė: socialiniai rodikliai ir investicijos Lazdijų rajono savivaldybėje

Atskirtis tarp savivaldybių išlieka didelė, o socialiniai rodikliai gerėja netolygiai, parodė Lietuvos laisvosios rinkos instituto analizė. Skirtumai tarp regionų didžiuliai: nedarbo lygis skiriasi 3 kartus, pašalpų gavėjų – 23 kartais, o vidutinis atlyginimas – šimtais eurų.
Vidutinis mėnesio atlyginimas „į rankas” Lazdijų  rajono savivaldybėje 2016 m. lyginant su 2015 m. išaugo 4 proc., vidutiniškai čia žmonės uždirbo 456 eurus per mėnesį „į rankas”. Nepaisant augimo, vidutinis atlyginimas Lazdijų rajone yra vienas mažiausių šalyje – beveik ketvirtadaliu mažesnis nei vidutinis atlyginimas Lietuvoje (602 eurai per mėnesį atskaičius mokesčius).
Nedarbas taip pat vis dar aktuali savivaldybės problema. Darbo 2016 m. neturėjo 15 proc. darbingo amžiaus gyventojų. Ilgalaikis nedarbas 2016 m. Lazdijų rajono savivaldybėje buvo didžiausias šalyje  – 52,1 proc., tai reiškia, kad daugiau kaip kas antras bedarbis darbo neturėjo metus ar ilgiau. Socialines pašalpas Lazdijuose 2016 m. gavo 8  proc. gyventojų (šalies vidurkis – 3 proc.).
„Pastebima, kad savivaldybės su prastesniais socialiniais rodikliais turi bendrą bruožą – žemą investicijų lygį, tai matyti ir Lazdijuose. 2015 m. pabaigoje vienam Lazdijų gyventojui teko vos 4 eurai sukauptų tiesioginių užsienio investicijų (vienam šalies gyventojui teko vidutiniškai 4673 eurai). Investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą – 391 euras (šalies vidurkis – 2020 eurai gyventojui). Tai parodo, kad geresnio gyvenimo galima tikėtis sutelkus jėgas pritraukti investuotojus, sukuriant kuo palankesnes sąlygas veikti verslui”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė Aistė Čepukaitė.
Kodėl nemažėja atskirtis tarp regionų?
„Svarbu pabrėžti, kad skirtumai ryškūs ne tik tarp didžiųjų miestų ir rajonų, o ir tarp sėkmingų bei stagnuojančių. Yra mažų savivaldybių, kur socialiniai rodikliai lenkia šalies vidurkį – pavyzdžiui, Jonavos, Kėdainių rajonų gyventojai gali džiaugtis uždirbantys daugiau nei vidutiniškai Lietuvos dirbantieji, ir investicijų šios savivaldybės pritraukia daugiau nei kai kurie iš didžiųjų miestų”, – teigia Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikė A. Čepukaitė.
Vidutinis atlyginimas pernai šalyje augo 9 proc. ir viršijo 600 eurų „į rankas”, tačiau net penktadalyje šalies savivaldybių žmonės vidutiniškai uždirbo mažiau kaip 500 eurų atskaičius mokesčius. Mažiausios algos buvo Šalčininkų savivaldybėje, vidutinis atlygis čia – 451 euras „į rankas”, tai – 234 eurais mažiau, nei uždirbo kaimynystėje gyvenantys vilniečiai. Be to, analizė parodė, kad šie skirtumai tik didėja.
Nors pastaruoju metu kalbama apie darbuotojų trūkumą, daugiau kaip penktadalyje savivaldybių vis dar labai opi problema išlieka nedarbas. Pavyzdžiui, Ignalinos r., Lazdijų r., Kalvarijos savivaldybėse pernai darbo neturėjo kas aštuntas darbingo amžiaus gyventojas. Apie pusė bedarbių šiose savivaldybėse buvo ilgalaikiai, tai yra nedirbo ilgiau kaip metus. Mažiausias nedarbas – Elektrėnuose, Kretingoje, Neringoje ir Šiauliuose, čia bedarbiais buvo tik apie 5 procentai darbingo amžiaus gyventojų.
Nenuostabu, kad akivaizdžiai skiriasi skaičius gyventojų, kuriems reikėjo socialinių pašalpų. Jei Neringoje, Klaipėdoje, Vilniuje, Elektrėnuose pašalpas gavo tik vienas iš šimto žmonių, Lazdijų ir Kalvarijų savivaldybėje – beveik kas dešimtas.
„Savivaldybės su prasčiausiais socialiniais rodikliais išsiskiria tuo, kad pritraukia mažiausiai investicijų. Tai akivaizdu net lyginant kaimynines savivaldybes. Pavyzdžiui, Utenoje bedarbių buvo 10 proc., kaimyniniuose  Zarasuose – 14 proc., o investicijos iš užsienio vienam gyventojui skyrėsi net 69 kartus! Radviliškio rajone sukauptų tiesioginių užsienio investicijų, tenkančių vienam gyventojui, buvo sukaupta 38 kartus mažiau nei Kėdainiuose. Atitinkamai ir bedarbių Radviliškyje buvo gerokai daugiau, ir vidutinis atlyginimas 133 eurais „į rankas” mažesnis. Tokių pavyzdžių yra ne vienas”, – teigia A. Čepukaitė.   
Anot Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento Žilvino Šilėno, tai, kad net ketvirtadalyje savivaldybių sukauptų tiesioginių užsienio investicijų vienam gyventojui teko mažiau kaip 100 eurų ir ši investicijų atskirtis didėja, kelia nerimą. Regionuose gyvenimas sparčiau gerės tik tada, kai šie sugebės pritraukti investicijų – tiek užsienio, tiek vietos. Tai ir centrinės, ir vietos valdžios pareiga.
„Centrinė valdžia turėtų nebeapmokestinti investicijų, tai yra netaikyti pelno mokesčio visam reinvestuojamam pelnui.  Dėl investicijų turi konkuruoti ir pačios savivaldybės. Bendraudami su verslu girdime daug istorijų, kai planai statyti gamyklą buvo perkelti į kitą šalį dėl biurokratinių kliūčių, tokių kaip leidimų statybai išdavimo vilkinimas, ilgai užtrukęs žemės paskirties keitimas ir t.t. Ir nesvarbu, kas sukūrė kliūtis – vietos ar centrinė valdžia. Jei vietos valdžia iš tiesų nori padidinti atlyginimus, pirmiausia turi paklausti savęs – ar tikrai viską padarėme, kad investicijos ateitų būtent į mūsų rajoną”, –  sako Ž. Šilėnas.  
Faktai:
●    2016 m. vidutinis mėnesio atlyginimas „į rankas” buvo 602 eurai. Skirtumai savivaldybėse buvo nuo 685 eurų „į rankas” Vilniuje iki 451 euro Šalčininkuose.
●    2016 m. šalies vidutinis nedarbo lygis buvo 8,1 proc. Skirtumai savivaldybėse buvo nuo 4,8 proc. (Elektrėnų sav.) iki 15,4 proc. (Ignalinos r. sav.).
●    Vidutiniškai tiesioginių užsienio investicijų (2015 m. pabaigoje) vienam šalies gyventojui teko 4673 eurai – nuo 1 euro (Rietavo sav.) iki 16 729 eurų (Vilniaus m. sav.)
●    Materialinės investicijos vienam šalies gyventojui (2015 m. pabaigoje) vidutiniškai siekė 2020 eurų. Skirtumai savivaldybėse – nuo 373 eurų (Skuodo r.) sav. iki 5344 eurų (Alytaus r. sav.).
LLRI inf.