Lietuvos gimtadienyje N. Kirsnoje – daina ir malda

Tau jie atidavė save –  linų žydėjimu, ir saule tekančia virš klonių ir miškų,
Tau jie atidavė save,  kad tu gyventum,
O kapas smėlyje palaidojo viltis neišgyventas,
Dainas neišdainuotas,
Ir lūpas bučinio neliestas.
O jie atidavė save –
Ir tau, ir Lietuvai,
Kad aušros auštų, kad naktim žvaigždėtom –
Mylėt galėtum, ir svajot galėtum,
Kad tu galėtum Lietuvai dainas dainuoti.
Mes imame iš rankų jų –
Per vėliavą – trispalvę mūsų,
Kudirkos himną, maldą seną ir taką vedantį į Lietuvą.

Artėja Lietuvos šimtmetis, savas kiekvieno indėlis ir  skirtingas kiekvienas akmenėlis į jos stiprybės pamatus visų mūsų  įdėtas. Kelias, kaip tautai, neilgas, bet  savaip jos istorija – tartum išminti takeliai, darbais, mintimis ar bent svajonėse mūsų  nueita.
Malda ir daina
Malda ir daina, tikėjimas ir pasitikėjimas, savos žemės mylėjimas, savo tautos, savo krašto, lyg duonos kasdienės ant stalo tausojimas ir branginimas – lietuvį vedė per gyvenimą. Lyg senos motinos tyli išpažintis ar kuždesiai Dievui į ausį, lyg ta kūčių plotkelė per amžius laužiama – prieš šimtą metų ir dabar – tai Lietuva, tai malda ir daina, ir nesvarbu, tada ar dabar.
Nors gyvenimas klupdė, niokojo ir žudė Lietuvą, tie paprasti mūsų protėviai – kaimo lopšy išauginti, kas kartą ją gynė. Jie neištirpo pasaulyje, jie tapo pasauliu. 100 metų sukaktį  mini Lietuva. Mini ir tuos, kurie nepagailėjo nieko – savęs,  šeimų, vaikų, mylimųjų, nepagailėjo savo kiemo ar savo rankomis sodintų obelų, atidavė viską už Lietuvą – Lietuvai. Už tai apdovanoti smėlėtu kapeliu savo žemėje ar iškankinti, išniekinti,  alkani, bet su lietuviška daina ir malda  mirę Sibiro šaltyje. Sibiro žemė, lyg pamotė, šaldė ir laidojo lede, nukankintus, bet nepalūžusius, pačius geriausius, labiausiai mylėjusius. Neužteko išalkusioms motinoms kraujo savo vaikus išmaitinti, mėtė okupantai juos, negyvus, važiuojant į Sibirą pro vagono langus ir daug jų kūdikėlių kaulelių, ir šiandien  neatrasti, tematę Lietuvą tik savo motinų akyse.
Sibiro žemuogės beržo tošyje suvertos, kaip tremtinių skausmas, Sibiro upės neperbrendamos, nedžiūstančios, kaip ašaros palaidojusių savo vaikus, palaidojusių ir paaukojusių save vardan Lietuvos
Kryžiai skaičiuoja neišgyventus metus
Kalniškės mūšio vieta Šeštokų seniūnijoje žmonių taip ir vadinama – Kryžių kalnas. Šioje vietovėje vyko Lietuvos partizaninis karas. 1945 metais gegužės 16 d. čia įvyko vienas didžiausių Lietuvos partizanų mūšių su reguliaria sovietų kariuomene. Čia nukautų 40 partizanų kūnus sovietų okupantai  atvežė į Simną ir išniekino aikštėje.  Dabar jų atminimą Kalniškės miško pušų apsuptyje žymi kryžiai, tarsi gyvenantys neišgyventus partizanų gyvenimus. Kiekvienas jų išsibarstęs ant miško kalnelio žymi datą mirties ir gimimo – devyniolika, dvidešimt, dvidešimt su trupučiu... Su žydinčiu pavasariu, sprogstančiais pumpurais  jie išėjo ir paaukojo save Lietuvai. Argi jie neverti artėjant Lietuvos šimtmečiui būti paminėti, pagerbti, būti mūsų žinomais ir matomais? O Juozas Inkratas, 1934 metais paskirtas Šeštokų parapijos klebonu  ir tamsiais karo metais gelbėjęs nuo nacių genocido  žydų mergaites, apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, argi ne jis, taip pat Lietuva? Argi ne šių žmonių  drąsa, išmintis, pasiaukojimas vedė Lietuvą į jos šimtmetį? Argi ne jie, kovoję, mylėję, saugoję Lietuvą, nėra jos gimtadienio puokštėje pačios gražiausios gėlės?
Plazdėjo dainos vėjyje
Visą gyvenimą buvusio Laisvės kovų sukūryje Gedimo Karausko gimtadienis - vasario 16-ąją. Kaip ir Lietuvos. Tuomet, dar vaikas, augo penkių vaikų šeimoje, Kirsnos kaime. Tėtis – stalius, mama – ūkininkams darbuose padėjusi. 1941 metais G.   Karauskas pradėjo lankyti mokyklą Naujosios Kirsnos kaime. Negalėjo žinoti, koks likimas jo laukia. Po 1945 metais Kalniškėje įvykusio mūšio partizanai sudarė mažesnius būrius. Karauskų sodyboje buvo įrengtas Dainavos apygardos Šarūno rinktinės  B. Šalaševičiaus Žilvičio vadovaujam partizanų būrio bunkeris. Gedimino tėtis Juozas Karauskas buvo partizanų ryšininkas. Vėliau įsitraukė ir vaikai – nešiojo partizanų laiškelius, Šeštokuose ir Rudaminoje stebėdavo sovietų mašinas, kariuomenės dalinius. Karauskų sodyboje gyveno ir Dainavos apygardos vadas  Adolfas Ramanauskas–Vanagas. 1948 metais vasario 11 dieną kareivai apsupo sodybą – žuvo Juozas Karauskas ir penki partizanai. Motiną areštavo ir nuteisė kalėti 10 metų. Daug kartų keitė gyvenamą vietą be tėvų likę Karauskų vaikai, įvairių žmonių sutiko – vieni jų  randus ir nuoskaudas, kiti – gerumo pėdsakus širdyje paliko.
Dar ir dabar yra menančių, jog anuomet ne vandenis plukdė Kirsnos upė – krauju pasruvusi   skalavo  krantus tolyn, link  Kirsnelės, su savimi plukdydama aidą šūvių ir  riksmų, žmonių ašaras ir mirtį penkių vaikų tėvui atnešusią dieną.
Šeštadienį buvusioje Karauskų sodyboje plazdėjo žvakės vėjyje,  grąžindamos visus 70 metų atgal, į tą šarmotą vasario 11– ąją, kai šalia namų tekanti Kirsna ramiai plukdė ledu apsitraukusius vandenis, turbūt  netikėdama savyje sugerti tiek skausmo, o šerkšnu pasidabinę medžiai turbūt atrodė kaip ir dabar – cukruoti ir patys savimi nustebę.
Susirinkusių buvusių partizanų ir šaulių dainos, Lazdijų krašto muziejaus darbuotojo V. Tumoso apžvalga trumpam sugrąžino visus atgal, kai daina ir malda taurino sielą, turėjo prasmę, kai žodis buvo šventas, o Lietuva – svarbiau nei gyvybė. Susirinkusieji ir G. Karausko artimieji uždegė žvakeles, rajono meras A. Margelis padėjo gėlių, pasakė kalbą, akcentuodamas,   jog tai buvo bandymai, skirti mūsų šaliai ir jos dvasinei gerovei, tačiau partizanai nepabijojo ir  su ginklu stojo prieš pavergėjus.  Žuvusių partizanų drąsa,  meilė savo kraštui, įdiegtas laisvės troškimas ir  didi partizano dalia buvo stipresnė, kuri  atnešė atgimimo ugnį.
Vasariai vėjai  košia Kirsnos pievas, savyje nešiodami partizanų čia, Karauskų sodyboje, sukurtų dainų posmus, išgyventas  svajones ir  viltis, primindami pravažiuojančiam apie tragišką šios didžios šeimos dalią, apie jų gyvybes, paaukotas šimtmetį švenčiančiai Lietuvai, apie iki pat gyvenimo pabaigos laisvės puoselėjimu besirūpinančiu G. Karausku.   Dievo žodis šeštadienį skambėjo ir Šeštokų bažnyčioje. Susirinkusieji dalyvavo  iškilmingose šv. Mišiose, kurias kunigas E. Naujalis  aukojo už partizanus, paaukojusius save Lietuvai.
Lietuvos vardas – N.Kirsnoje
Lietuvos šimtmečio paminėjimas, prasidėjęs gražiu renginiu N.Kirsnos bendruomenėje, buvo paskata susimąstyti apie praeities svarbumą dabarčiai – ką valstybė ir žmonės nuveikė per šimtmetį, kokius tikslus išsikėlė ir įgyvendino ir kokius klausimus  protėviai uždavė mums. N.Kirsnoje šeštadienį susitiko  dabartis ir praeitis, nuskambėjusi partizanų dainose, posmuose, o gausiai susirinkę tautiniais rūbais pasipuošę jaunimas ir vaikai – tai tarsi Lietuvos sėkmės garantas, jog ji rūpi, brangi, jog už ją skauda.
Rositos Marcinkevičiūtės ir Livetos Merkevičiūtės daina „Laisvė“ skambėjo   prie pakeltos trispalvės  tyliai degant  žvakelei, dar kartą primenant, jog  tai lyg simboliai, vedę  į laisvę, ir kad 1918 metais kuriama Lietuvos istorija buvo grįsta jos tradicijų,  gerovės ir lygybės principais. Susirinkusieji kartu sugiedojo Tautinį himną, skambėjusį prieš šimtą metų ir ne mažiau aktualų ir šiandien. Lazdijų rajono meras Artūras Margelis pajuokavo ir pagyrė kirsniečius, jog pirmi rajone pradėjo švęsti Lietuvos gimtadienį, pasidžiaugė  labai gražiai organizuotu renginiu, sukvietusiu gausiai dalyvaujančius, ir padėkojo N.Kirsnos bendruomenės pirmininkei Irenai Babarskienei. Meras akcentavo, kokie yra svarbūs  Lietuvos laimėjimai, jos laisvė, o kartu su jais ir auganti atsakomybė. Jo teigimu, mes sugebame iš istorijos gelmių pasiimti tai, ko reikia dabarčiai  ir kuriame ne tik Lietuvos, bet ir Europos istoriją. Meras teigė, jog praeities kartos  nubrėžė mums vertybes ir gaires, kuriomis reikia remtis, kad  atsakingai kurtume ir saugotume Lietuvą. A.Margelis dar kartą priminė visiems apie partizanus ir kitus tautos didvyrius, paaukojusius savo gyvybes už Lietuvos laisvę.
N.Kirsnoje prisiliesta, rodos, prie pačios Lietuvos – laikyta rankose, glausta, eita jos takais, kuriais kadais iškilūs žmonės ėjo, ir, kaip V.Kudirkos „Tautinėje giesmėje“ giedama, N.Kirsnoje viskas vyko Lietuvai ir dėl Lietuvos.
Kaip pati laisvė – spalvinga, ori, solidi ir labai reikalinga šeštadienį vyko  šventė N.Kirsnoje, įnešusi kiekvienam dar didesnį  šventumo ir pagarbos Lietuvai jausmą. Austėjos Apolskytės ir Gustės Piličiauskaitės daina „Nupiešiu Lietuvą“ nuskambėjo spalvingai, gražiai, lyg lietuvės moters išausta tautinė juosta.
 „Esame vienintelė tauta, kurios himną kartą metuose gieda viso pasaulio lietuviai, todėl ir Lietuvos gimtadienis ypatingas. Ypatingas tuo, jog jos istoriją kūrė ypatingi žmonės. Būkime drąsūs, išmintingi, kaip mūsų krašto sūnus G.Karauskas,  partizanai, visi tautos didvyriai, Nepriklausomybės akto signatarai, nepabijoję prisiimti atsakomybės už mus ir Lietuvą. Linkiu, jog ateities žmonės  dėkotų mums už klestinčią, o svarbiausia, laisvą Lietuvą“,– kalbėjo susirinkusiems Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė. Tą dieną, rodos, ne Lietuva, o kiekvienas iš susirinkusiųjų šventė savo gimtadienį – vaišėmis nuklotas stalas, pušų šakelėmis puoštoje puokštėje savo šviesą skleidė tautinėmis spalvomis puoštos žvakelės, o susirinkusius ir graudino, ir džiugino N.Kirsnos bendruomenė – tai dainomis, tai šokiais, tai šiaip I.Babarskienės graudžiomis  mintimis apie čia gyvenusiųjų  jau išnykusias pavardes, apie Lietuvos ginti ėjusius savanorius  bei nykstantį kaimą. I. Babarskienė sulaukė ne vieno padėkos žvilgsnio – už suburtus šaunius atlikėjus, už nuostabią vėliavos spalvomis šildančią atmosferą. Neliko abejingų Gustės Piličiauskaitės ir Gvido Valentukonio stilingai sušoktu valsu, jų profesionalumas vertė žavėtis visus.
Ne ką mažiau sukaustė dėmesį ir Gustė - lanksčiu ir gražiu aerobiniu šokiu, ir Gvidas - eilėmis,  Ona Rusevičienė - eilėraščiu. Renginyje pasirodė ir Rolių bendruomenės ansamblis, N.Kirsnos moterų ansamblis „Samana“, Marytės Bakšienės ir Irenos Babarskienės duetas, dar kartą apdainavęs ir Sibiro platybėse kentėjusius, ir gintarais nuklotą mūsų mažą, bet didį kraštą, ir apie tuos, kurie kovojo, ir apie tas, kurios išverkė akis jų belaukdamos. Skausmas, meilė, malda,  kapais suguldyti žuvusieji už laisvę, žydintys lietuvaičių gėlynai, baltais kamienais mojantys beržai  ir rudenį arimų vagomis suguldyta  Lietuva – viskas praeitą savaitgalį buvo išdainuota N. Kirsnos bendruomenės patalpose. O kur dar visų renginyje dalyvavusių bendrai atliekama daina –  rodės kiekvienas žodis šildė, džiugino, teikė pagarbą žmogui ir vertė  Lietuvos vėliavą dar skaisčiau plazdėti.

Agnė Naujokaitienė