Gedulo ir vilties diena paminėta skaudžios atminties vietoje

Prieš 76 metus birželio 14-ąją prasidėjo masiniai šalies gyventojų trėmimai į Sibirą. Vienų jų likimai susiklostė tragiškai, kai kuriems pavyko išsigelbėti  ir sugrįžti į Lietuvą. Ne vienas jų užvakar buvo ir Šeštokuose -  su skaudžia istorine praeitimi susijusioje vietoje. Gedulo ir vilties dieną čia tradiciškai renkasi prievartą, netektis, skurdą patyrę Lazdijų krašto žmonės ir jų artimieji.
Minint pirmųjų tremčių 76-ąsias metines, Šeštokų Švč. Mergelės Marijos, Nuolatinės Gelbėtojos, bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už politinius kalinius ir tremtinius. Šeštokų parapijos klebonas Eugenijus Naujalis ragino visus  mylėti savo Tėvynę, savo žemę, savo tautą. „Su malda lūpose, rožančiumi rankose ir meile širdyje lietuviai įveikė, atrodytų, neįveikiamas sunkumus“,- sakė Šeštokų parapijos klebonas Eugenijus Naujalis.
Vėliau iškilminga eisena patraukė į šalia Šeštokų geležinkelio stoties esantį skverelį, kur prie kryžiaus, skirto iš šios geležinkelio stoties 1941 m., 1944- 1952 m. ištremtiems Lazdijų rajono gyventojams atminti, padėjo gėlių, uždegė atminimo žvakeles, atidavė pagarbą anapilin išėjusiesiems. Lazdijų rajono meras Artūras Margelis, mero padėjėja Renata Škarnulytė, Lazdijų rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Jonas Gudžiauskas, Šeštokų seniūnijos seniūnė Liana Audzevičienė dalyvavo Gedulo ir vilties dienos minėjime bei pagerbė tremčių aukas. Šią skaudžią dieną paminėti atvyko Lazdijų krašto tremtiniai, politiniai kaliniai, jų artimieji, Lazdijų A. Ramanausko-Vanago 104 šaulių kuopa, mokytojai ir visi neabejingi Lietuvos istorijai.  Pastebima, kad norą dalyvauti išreiškia vis daugiau jaunų žmonių. Lazdijų rajono meras A. Margelis, atiduodamas pagarbą tiems, kurie kovojo už mūsų laisvę, tiesė kelius mūsų valstybės nepriklausomybei, ragino atsakingai vertinti kylančias grėsmes iš Rytų, būti drąsiais, atsakingais ir sąmoningais piliečiais. Šeštokų seniūnijos seniūnė L. Audzevičienė samprotavo apie šios dienos reikšmę, mintimis tarsi nusikeldama į tuos skaudžius laikus, kai patys darbščiausi, protingiausi, talentingiausi mūsų tautos žmonės buvo vežami į nežinią, prisipažindama, kad ir jos močiutė ilsisi Sibiro platybėse. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Lazdijų skyriaus pirmininko pavaduotoja, buvusi tremtinė Zuzana Urbonaitė dėkojo visiems atėjusiems pagerbti tremtinių, politinių kalinių atminimo, o ypač jauniems žmonėms, kurie privalo žinoti, kodėl jie laisvi. Kalbėjusieji pasidžiaugė atnaujintu paminkliniu kryžiumi bei gražiai sutvarkyta aplinka.
Minutei stabtelėta ir prisiminta ištremtų bei kalintų žmonių likimai. Jie pagerbti tylos minute. Kartu tai proga didžiuotis, kad gyvename laisvoje šalyje.
Šeštokų kultūros namų renginių organizatorė Marytė Trampienė sakė, kad lietuviai ir tremtyje dainavo ir tai jiems tai padėjo ištverti badą, kankinimus, pažeminimą. Tad minėjimo metu skambėjo pokario ir tremties dainos, kurias atliko  laisvės kovų ansamblis „Žilvitis“. Ansambliečiai dainavo žinomas, o taip pat ir mažiau girdėtas tremtinių dainas - gražias, prasmingas ir gilias savo mintimis. Ne vieną dalyvavusį sujaudino graudžios tremtinių dainos. Visi tylūs ir susikaupę klausėsi B. Brazdžionio eilių, skirtų Tėvynei, jos gynėjams, tremtiniams, kurias deklamavo Šeštokų mokyklos mokiniai.  Skambėjo lietuviškos dainos, kurias atliko Šeštokų kultūros namų ansamblis „Lankutis“ (vadovas V.Trampas). Ir nuvilnijo jų dainos per Šeštokų miestelio apylinkes.
Šeštokų kultūros namuose toliau tęsėsi Gedulo ir vilties dienos minėjimas „Už mūsų ir Jūsų laisvę“. Čia susirinkusiems dainavo Krosnos kultūros namų ansamblis „Svaja“ , grojo ansamblis „Vakaruška“. Skambėjo dainos iš praeities glūdumos, į repertuarą buvo įpinta ir apie mūsų ne itin džiuginančią nūdieną - emigraciją. Jų dainų dvasinę prasmę ir nuotaiką padėjo atskleisti tautiniai rūbai - jais vilkėjo G. Česnulio vadovaujami ansambliečiai.
Jau po jausmingo ir jautraus renginio Šeštokų kultūros namų renginių organizatorė M. Trampienė pakvietė visus dar neskubėti ir prie arbatos puodelio pasidalinti prisiminimais, pabendrauti ir dar pabūti kartu.
Tądien Šeštokuos vėl skambėjo daina, kurią moka, ko gero, kiekvienas šeštokietis - ir mažas, ir didelis, ir jaunas, ir senas: „Kai sušvilps traukinys Šeštokuose, tai bus ženklas, kad veža į Rytus...“ Tądien vėl buvo nubraukta skausmo ašara, prisiminus tuos itin skaudžius laikus, o kartu ir džiaugsmo, kad šiandien gyvename laisvoje šalyje. Tądien buvo atiduota pagarba tiems, kurių tragiški likimai nulėmė mūsų tautos ateitį ir tai, kad šiandien esame laisvi. Tegul jų atminimas ir pagarba visuomet išlieka mūsų širdyse.
Dineta Babarskienė